Nuo Sausio 13-osios … iki Kovo 11-osios

Janina Survilaitė

2022 metų sausio 25 dienos „Respublikos” straipsnyje „Mes per daug ilgai tylėjome” Rasa Ivanauskienė labai objektyviai ir teisingai apibūdina visas mūsų Tautos, didvyriškai pasiekusios laisvę, per tris dešimtmečius patirtas žaizdas. Kiekvienas reiškinys turi savo priežastis ir padarinius…

„Ką pasėsi, tą ir pjausi,” – sako Autorė, remdamasi senąja liaudies išmintimi, ir išvardija visas Tautos netektis, pradeėdama tuo, jog mūsų Tėvynėje liko vienu milijonu mažiau, nes Tėvynėje neliko TEISINGUMO! Iškirsti miškai. Pandemija valdoma įsakymais, o ne įstatymais. Užsienio politika neatitinka savo gyventojų interesų.

Kitame „Respublikos” puslapyje įdėti Užsienio reikalų ministerijos vadovų veidai: CK komjaunimo sekretorius, KGB rezervistas, niekuo nenusipelnęs svarbių postų paveldėtojas Anūkas…

Minime Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Ir nepajunti, kaip galvoje ima kirbėti klausimas, kaip bus išvadinti tautiečiai šią ypatingą dieną. Šunauja, runkeliai, vatnikai, plokščiažemiai, antivakseriai… Sausio 13-ąją epitetų sąrašą papildė: ne žmonės, fašistai, jedinstvininkai. Atrodo, visas arsenalas išnaudotas. Kažkas, palinkęs prie stalo, mąsto, ką reiks pasakyti Vasario 16-ąją? – susirūpinusi klausia Autorė.

Kas sugebės jai teisingai atsakyti? Prisiminiau ir aš vieną žymaus humanitarinių mokslų daktaro
pasakytą mintį: „Dievas – ne idiotas.” Tikram autoritetui nereikia prievartos.

Ir naiviausiam, abejingiausiam Lietuvos piliečiui aišku, kad, organizuojant tautai brangias šventes, scenos gilumoje turi būti iškabinti, ąžuolo lapų vainikais apipinti žuvusiųjų portretai, pagarbiausioje vietoje –prezidiume – susodinti šventei nusipelnę Tautos piliečiai: gavę Gynėjų medalius, sužeisti ir priešų atakos
suluošinti, žuvusiųjų artimieji, kurie skaudų savo sūnų, tėvų, brolių netekties skausmą nešiosis širdy iki mirties…

Baisi gėda Lietuvos kariams, mūsų neteisybių iškankintų Motinų sūneliams, kurie, vadų iškviesti, keliais lankais privalėjo nuo Tautos patriotų saugoti nieko bendro su Sausio 13-osios tragedija neturinčias asmenybes, kurios ne tik užėmė aukščiau paminėtų Tautos patriotų vietas, bet ir mėgino kažką „nustebinti” savo kalbelėmis. Ką galėjo susirinkusiems pasakyti Viktorija Čmilytė-Nielsen, kuri 1991 metų Sausio 13-ąją buvo tik 10-ies metų Lietuvos politikos nesuvokianti mergaičiukė ir sėdėjo ant kelių savo seneliui ar tėvui, dirbusių priešingoje Lietuvos Gynėjams pusėje?

Tragiška scena, primenanti Kudirkos ar Gogolio satyras… Atsiliepimą nutariau parašyti išreikšdama sveikai patriotiškai galvojančių lietuvių emigrantų vardu, nes Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos
susireikšminusieji, kurie dėl Tėvynės gerovės piršto nejudina be Lietuvos biudžeto skirtų save pasigarsinti lėšų, niekada neįstengs blaiviau susimąstyti dėl laisva valia paliktos Tėvynės…

Ateina dar dvi Tautai brangios šventės: Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Ką pamatysime istoriniame Signatarų balkonėlyje? Ar pagaliau į balkonėlį neišeis pasidalinti savo disidentine veikla nusipeniusieji, iki šiol vis
dar nustumtieji į šalį: Nijolė Sadūnaitė, Robertas Grigas ir kt. Juk jiems apginti nereikia jokios kariuomenės nei asmens sargybinių – jie 50 metų bebaimiai buvo pasiruošę mirti už Tėvynę. Jų nepagąsdinsi šauksmais. Jų kalbas lydės tik audringi aplodismentai, kurių jie tikrai yra nusipelnę.