Mintys po balkonu

Eglė Mirončikienė

Nemačiau linksmai atsipalaidavusių, šventiškai švytinčių veidų. Dauguma įsitempę gaudo organizatorių komandas, sutartinai ploja, kartoja iš kolonėlių sklindantį ir darželį primenantį „Ačiū“. Nemažai abejingų, tarsi iš šalies, su tam tikru pasibjaurėjimu stebinčių šį vaizdą. Policijos apsuptyje atitverta saviškių minia bando sukurti besąlygiškos meilės ir atsidavimo iliuziją ir padaryti šventę vienam žmogui.

Jie įsitempę, piktai dirsčioja į abejingus, laido pastabas išgirdę juoką ar scenarijuje neįrašytą repliką. Jiems šventė buvo sugadinta.

Visai priešais altoriumi tapusį balkonėlį svyravo iš tolo matomas plakatas „Balkonėlį grąžinti tautai“, netoliese „Buvau sąjūdyje, tapau jedinstva“. Girdėjosi nepritariantys šūksniai, nesuplanuotos skanduotės. Pakilus protestuojančių ūžesiui, galinga technika iki ribos pagarsindavo mikrofonus. Buvo juokinga.

Pasibaigus programai kruopščiai atrinkta publika skirstėsi be nuotaikos, burbėdama ir svaidydama piktus žvilgsnius į vis dar stoviniuojančius ir linksmai aptarinėjančius šį farsą „liaudies priešus“. Tai buvo spektaklis vienam žiūrovui. Jis nepavyko, nes buvo pernelyg dirbtinis, nenuoširdus, blogai suvaidintas.

Iš balkonėlio neišgirdau nieko, ko nebuvau girdėjusi. Buvau čia pirmą kartą, ir to pakaks. Tai nėra tas spektaklis, kurį norėtųsi žiūrėti dar kartą.

Eglės Mirončikienės, Slavos Esther nuotraukos