Apie Senį

Romualdas Ozolas, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“

Su Landsbergiu susitikom kažkur užmiesty, naktį, automobilių stovėjimo aikštelėj. Paskui mus abu jau vienoj mašinoj nuvežė į Rasų kapines, ir prie Basanavičiaus kapo abu prisiekėm kartu eiti į Nepriklausomybę.

Jau susirinkus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri netrukus turėjo tapti tiesiog Aukščiausiąja Taryba, o dar kartą pervardinta vėliau – Atkuriamuoju Seimu. Pervardinimai, kaip matot, pradėti mūsų. Jau prasidėjus pasitarimams ir aiškinimuisi, kaip kas supranta tolesnį darbą, kaip vykdysim valstybės atkūrimą, dabartinių Seimo trečiųjų rūmų fojė pamačiau iki tolei kažkur pradingstantį Landsbergį ir sustabdęs paklausiau: „Ar nereikėtų mums pasikalbėti, kaip mes dirbsim toliau?“ Landsbergis kažkaip šonu, žiūrėdamas į koridoriaus galą, bet ir matydamas mane, pasakė: „O kodėl aš turėčiau dirbti su tavim?“

Pasakiau vienam, kitam, kad Landsbergis atsiribojo nuo manęs. Niekas netikėjo. Tik Algirdas Patackas suprato. Suprato ir ką tai reiškia, ir kuo tai kvepia. Mat, jis žinojo Kauno sąjūdiečių dvejones, ką remti: Landsbergis dar nuo 1989 m. vasario 16 d., kur jis Kauno teatre ir užblokavo nepriklausomybės sąvoką, jiems kėlė nepasitikėjimą. Buvo manančių, kad reikia remti netgi A. Brazauską. Visas dideles, ilgas ir įtemptas derybas su Landsbergiu nulėmė Algirdas Saudargas, pradėdamas ilgalaikės draugystės epopėją. Kauniečių parama Landsbergiui davė daug šansų, tačiau tuo atveju, jeigu savo kandidatūrą į Aukščiausiosios Tarybos pirmininkus iškelčiau ir aš, laimėjimas nebuvo garantuotas. A. Patackas ir dar keli kauniečiai pasiteiravo, ar aš sutikčiau būti siūlomas AT pirmininko pavaduotoju V. Landsbergio komandoje. Ir paaiškino, kad tik tokiu atveju Sąjūdis gali laimėti. Aš sutikau su sąlyga, jeigu man bus duotos garantijos viešai. Tai reiškė, kad Landsbergis savo pavaduotojų sudėtį su Sąjūdžio deputatais derina iš anksto bendrame pasitarime. V. Landsbergis ilgai nenorėjo sutikti, bet pagaliau pasakė taip: Kuzmickas, Sakalas, Motieka ir Ozolas. Mano kandidatūra vis dėlto buvo pasiūlyta – tai padarė Vidmantė Jasukaitytė. Aš atsisakiau ir pakviečiau remti V. Landsbergį. Kai išrinktasis pirmininkas siūlė kandidatus į pavaduotojus, vietoj mano pavardės pasakė Stankevičiaus pavardę. A. Patackas šoktelėjo, atsigręžė į mane baltom akim ir užsikniaubė ant savo stalelio.

Išrinktasis parlamento pirmininkas V. Landsbergis buvo laisvas – laisvas vykdyti arba nevykdyti susitarimus ir drąsiai pirmasis tą laisvę pasisavino ir pritaikė. O mes klausiam, iš kur mūsų toks laisvės – laisvės be krantų, be ribų – suvokimas.

Iš bendražygių, su kuriais paskui dorotasi vienas po kito, aš buvau pirmas. Gal dėl to buvo sunkiausia. Pirmam patirti išdavystę. Tiesa, ne paskutinę.

Dabar visa tai atrodo nebe taip tragiška. Bet nejuokinga, o to labai pageidautų cinikai. Čia norėčiau iškelti paskutinį šio pranešimo klausimą: kiek visa tai, kas vyko ir įvyko, buvo ne tik nuo mūsų priklausoma ir kas iš tiesų priklausė nuo mūsų?

Papildomai žvilgtersiu į įvykiuose dalyvavusių žmonių asmenines savybes – kaip jos vyksmus sąlygojo.

Kolektyvinis veikėjas – Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Tai buvo iš esmės visas intelektualų visuomenininkų su aiškiom nacionalinėm aspiracijom tarybiniais metais subrandintas derlius. Tautinių pažiūrų pobūdis buvo labai nevienodas – nuo patriotizmo iki nacionalizmo, tačiau tada dominavo valstybingumo ir valstybės nepriklausomybės klausimas, ir niekam iš Iniciatyvinės nekilo abejonių, kad imsimės atkurti nacionalinę nepriklausomą valstybę. Organizatoriais galėjo vadintis koks penkiolika žmonių, visi kiti buvo mąstytojai, patarėjai, skelbėjai protingų minčių, kurias ilgainiui išmokom bendravardiklinti palyginus neblogai, tačiau vargo pakako.

O dėl KGB, mano žiniomis, iš Iniciatyvinės tokių paskui išryškėjo dvylika. Du buvo demaskuoti ir neteko parlamentaro mandatų. Kiti prisidengė arba buvo pridengti, nors žinomi netgi jų slapyvardžiai. Ar jie buvo implantuoti specialiai? Manau, kad ne: tiesiog tokia buvo realybė. Vienas iš jų gal dešimtmetį kartu sėdėdavo pas B. Genzelį ir švęsdavo Vasario 16-ąją (mat, tai buvo ir Genzelio gimtadienis), o kitą rytą kaligrafiškai surašydavo, kas ką kalbėjo, ir atiduodavo kam reikia.

Algirdas Brazauskas. Itin lietuviškas tipas – aukštas, masyvus (jam seniausiai tinka tautos mėgiamas kalambūras „gero turi būti daug“), baltiečio bruožų, paprastos šnekos, lengvai bendraujantis, kitą gal netgi bandantis pakelti iki savęs (tą savybę dabar praranda), nemėgstantis teorijų, viską suvedantis į sveiką protą, kurio kriterijus – nauda tautai ir sau, veiklus, ūkiškas, su derama savigarba, bet nevengiantis nieko, kas žmogiška. Jis ir šiandien daug kam lieka Lietuvos simboliu, nors traukos galiai ir simbolio formai stipriai kenkia dabartinė jo premjeravimo kadencija. Karjerą baigdamas prezidentavimu, jis būtų tapęs neabejotinu nacijos autoritetu.

Vytautas Landsbergis. Ne kartą aiškinęsis savo kilmės problemą, neaukštas, smulkus, Sąjūdžio pradžioj – net kiek pernelyg aiškiai visu kūnu besiklausantis, kas vyksta aplinkui netgi ten, kur neužgriebia akis, geras oratorius (pastaruoju metu tą savybę praranda, ilgam užkliūdamas visokiose senvagėse ir užutėkiuose), greitos orientacijos, tikslių formuluočių (šiandien jos virsta gražios šnekos psichodelika), stiprių pagavų eruditas ir mistinės pakraipos intelektualas (tai itin išryškino jo Irako ir antiteroristinio karo kaip gėrio kovos su blogiu interpretacijos ir Europos Sąjungos kaip aukštesnės pakopos Lietuvos nepriklausomybės koncepcija). Išoriškai minkštas, jis autokratiškas iki tironiškumo. Tiesa yra tik jo tiesa. Gerai jausdamas dideles tikrovės slinktis, jis moka įžvelgti jų judėjimo kryptis, rinktis savo poziciją, atramos taškus (asmenis, institucijas, poveikio būdus) jose, o būdamas gudrus iki klastingumo ir klastingas iki žiaurumo, moka smogti tokius daugiareikšmius smūgius, kuriais sprendžiamos ne tik esamos problemos, bet jie turi ir toliaeigių pasekmių. Moka pasisavinti ir laiką, ir jo produktus dėl to nejausdamas jokių skrupulų. Neigiami būdo ir veikimo bruožai Nepriklausomos valstybės atkūrimo laikotarpiu nebuvo taip išryškėję, ir iš politikos pasitraukęs 1992 m., jis būtų likęs ne tik nacijos autoritetu, bet ir herojumi.