Kaip Landsbergis tapo LANDSBERGIU?

Alvydas Medalinskas, Respublika.lt

Esant milžiniškai įtampai ne tik aplink Ukrainą, bet ir visą regioną, kurio dalis yra ir Baltijos šalys, negali nestebinti sumaištis Lietuvoje, įskaitant ir svarbiomis valstybei dienomis. Vienas šio reiškinio elementų – bandymas perrašyti mūsų istoriją, pradedant nuo Sąjūdžio gimimo ir tos istorijos personifikacija per vieną asmenį, užmirštant, kad dar gyvi tų įvykių liudininkai bei dalyviai, kurie širdyje taip ir liko sąjūdininkai. Šiems žmonėms netiesos sakymas apie įvairius Sąjūdžio veiklos momentus, iškėlimas vieno asmens, o kitų marginalizavimas, yra labai bjaurus. (…)

Kaip vienas iš Sąjūdžio kūrėjų bei mūsų grupelė, kuri sušaukė pirmąjį Sąjūdžio susitikimą 1988 m. birželio 3 d., turime pripažinti, kad tos Sąjūdžio istorijos, apie kurią girdime viešojoje erdvėje ar apie kurią moksleiviai skaito istorijos vadovėliuose, mes beveik nepažįstame. Šiomis dienomis, pavyzdžiui, pasirodė R.Valatkos interviu, kuriame jis pasakoja, kad išrinkus Sąjūdžio vadovu V.Landsbergį ir sutarus po pusės metų dėl Sąjūdžio vadovo rotacijos, apie tai niekas po pusės metų neprisiminė.

Kyla klausimas: ar R.Valatka buvo tame Sąjūdžio posėdyje, ar tik iš kažko kažką girdėjo? Sąjūdžio posėdis buvo. Ir ne vienas. Apie tai, kad buvo sutarta dėl Sąjūdžio pirmininko rotacijos, negali prisiminti ir V.Landsbergis.

Ką gi, tada viską priminkime, nes yra faktų, kurie galėjo labai stipriai pakeisti mūsų valstybės veidą, kalbant apie tų dienų įvykius. Kalbu ne apie kokią nors skirtingą valstybės užsienio politikos kryptį, bet pirmiausia apie moralę politikoje, kurios nesant, deja, nepriklausomoje Lietuvoje turėjome beprecedentę ir analogo kitur neturinčią praktiką su žemės sklypų perkėlinėjimu ir ypač bjauriais recidyvais pasižymėjusį prichvatizacijos procesą. Nors privatizacija vyko ne vienoje pokomunistinėje šalyje.

Neabejoju, kad jeigu pirmuoju valstybės vadovu būtų buvęs R.Ozolas, tai moralės politikoje būtų buvę daug daugiau. Visų pirma R.Ozolas buvo žmogus. Jam rūpėjo bendras tikslas, tik vėliau jis pats.

Kaip ir didžiajai daliai kitų Sąjūdžio pradininkų. Džiaugiuosi, kad galėjau būti su šiuo žmogumi artimais bendražygiais Sąjūdžio metais ir vėliau, o tada jaučiu ir pareigą priminti, kaip V.Landsbergis iškilo, buvo išrinktas pusei metų Sąjūdžio pirmininku, bet nebenorėjo šio posto paleisti iš rankų ir atiduoti kitam, kai ta pusė metų praėjo. Nors tokį pažadą mums visiems buvo davęs.

O tapęs vienu iš valstybės vadovų 1990 m. kovo 11 d., bet ne prezidentu (prezidentu 1990–1992 laikotarpiu V.Landsbergis tapo tik praėjusiais metais), neįvykdė kito pažado, duoto visiems Sąjūdžio bendražygiams, – paskirti R.Ozolą savo pavaduotoju valstybėje, tiksliau vicepirminku. Nors mūsų valstybės kūrimui galėjo būti labai naudingai panaudotas šių dviejų asmenų – V.Landsbergio ir R.Ozolo – potencialas kartu su kitais sąjūdininkais.

Bet V.Landsbergis neįvykdė savo pažado ir, jeigu ne K.Prunskienės pasiūlymas paskutinę minutę R.Ozolui tapti vicepremjeru, tai faktinis Sąjūdžio lyderis nuo Sąjūdžio gimimo iki steigiamojo suvažiavimo po Sąjūdžio pergalės būtų likęs eiliniu parlamento nariu. Į Sąjūdžio frakcijos vadovus V.Landsbergis jau buvo numatęs V.Čepaitį. Didžioji dalis Sąjūdžio pradininkų netapo net ir Aukščiausiosios Tarybos nariais.

Vieni patys nenorėjo, matydami, kas vyko Sąjūdžio viduje per paskutinius metus iki kovo 11-osios, kitų tiesiog neprileido V.Landsbergio ir V.Čepaičio tandemas, kuris prieš tai panašiu braižu išmetė iš kandidatų į TSRS liaudies deputatus A.Juozaitį, kad tik pravalytų kelią A.Brazauskui. Išmetė, nors surengė lygiai tokį patį, tik formalų, klausimo apsvarstymą Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, kaip ir renkant Sąjūdžio pirmininką bei nustumiant R.Ozolą.

Ir vienu, ir kitu atveju likę sąjūdininkai buvo šokiruoti, bet abiem atvejais paaiškinta, kad taip naudinga vardan bendro tikslo. O triukšmo kėlimas apie vidines Sąjūdžio problemas buvo naudingas tik priešams. Apie tai, kad ne A.Juozaitis atsisakė kandidatuoti prieš A.Brazauską, o kad visa tai nusprendė ir prieš faktą Sąjūdžio bendražygius pastatė V.Landsbergio ir V.Čepaičio tandemas, nedrįstama iki šiol pripažinti.

Kaip ir kai kuriuos svarbius V.Landsbergio išrinkimo momentus Sąjūdžio vadovu. Priminkime tai.

Štai šie faktai:

Visų pirma, išrinkti Sąjūdžio vadovu V.Landsbergį pasiūlė A.Čekuolis, iki Sąjūdžio vadovavęs savaitraščiui ,,Gimtasis kraštas“, kurį leido ,,Tėviškės“ draugija. R.Valatka buvo šio laikraščio redaktoriaus pavaduotojas. Kaip rašo interneto portalas archyvai.lt, KGB naudojosi „Tėviškės“ draugija kaip priedangos organizacija viešai neskelbiamiems uždaviniams įgyvendinti – susilpninti išeivijos antisovietinę veiklą, trukdyti jai kelti Lietuvos okupacijos klausimą tarptautiniu lygiu bei remti kitaminčius Lietuvoje, skaldyti lietuvių emigrantų organizacijas, kompromituoti jų lyderius.

Tam pasitelktas ir laikraštis ,,Gimtasis kraštas“. Net 1989 m., kai jau veikė Sąjūdis, šiame laikraštyje, kaip rašo archyvai.lt, buvo publikuotas straipsnis, smerkiantis kai kurių emigrantų ir Respublikos jaunimo organizacijų atsisakymą bendradarbiauti su Lietuvos komjaunimu dėl ideologinių priežasčių; išspausdintas interviu, kuriame kviečiama susitaikyti su faktu, kad Lietuva priklauso TSRS sudėčiai.

Žinoma, ne kiekvienas ,,Gimtojo krašto“ bendradarbis buvo su tuo susijęs. Ten dirbo daug puikių žmonių, mylinčių Lietuvą. Bet būtų gerai, jeigu R.Valatka paaiškintų, iš kur gavo informaciją, kad klausimas dėl Sąjūdžio pirmininko rotacijos nekilo. Ypač kai skelbiama, kad tai yra tikri šaltiniai.

Antra, A.Čekuolio pasiūlymas išrinkti Sąjūdžio vadovu būtent V Landsbergį, o ne R.Ozolą, rėmėsi sovietų laikraščio ,,Izvestijos“ korespondento V.Kapeliušno straipsniu. Jeigu būtų vadovautasi sąjūdininkų nuomone, tai pirmuoju ir faktiniu Sąjūdžio lyderiu būtų tapęs R Ozolas, kuris per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą buvo gavęs daugiausia balsų. Bet tada visi sąjūdininkai sutarė, kad Sąjūdis vadovo neturės. Priežasčių būta įvairių, bet sutarimas – bendras.

Ir staiga į Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdį, nepraslinkus nei mėnesiui po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, atėjęs A.Čekuolis pasiūlo išrinkti Sąjūdžio pirmininku V.Landsbergį. Jį palaikė V.Čepaitis. Tvirtinta, kad pasirodė straipsnis ,,Izvestijos“ laikraštyje, kur Sąjūdyje brėžiama takoskyra tarp landsbergininkų ir kitų, o mums labai svarbu parodyti Sąjūdžio vienybę, todėl reikia išrinkti V.Landsbergį Sąjūdžio pirmininku.

R.Ozolas buvo pasimetęs. Kiti sąjūdininkai taip pat. Prisimenant to posėdžio dalyvių veidus, tampa aišku, kad V.Čepaitis ir V.Landsbergis žinojo apie šį pasiūlymą. V.Landsbergį išrinkome, sutarus, kad po pusės metų įvyks rotacija ir Sąjūdžio vadovu taps R.Ozolas.

Visi su šiuo sprendimu sutiko. V.Landsbergis prieš balsavimą dar pareiškė, kad dėl vienybės jis dalyvaus rinkimuose, jeigu nekandidatuos R.Ozolas. Tad rinkimai labiau priminė V.Landsbergio paskyrimą Sąjūdžio vadovu. Tik jau nepriklausomos Lietuvos metais iš Sąjūdžio bendražygio B.Genzelio sužinojau, kad ,,Izvestijų“ žurnalistas Kapeliušnas palaikė labai artimus ryšius su V.Čepaičiu.

Trečia – ne mažiau įdomu. Faktas, kad po šio naujojo Sąjūdžio vadovo išrinkimo, o ypač po rinkimų į TSRS liaudies deputatus, tiek A.Juozaičio, tiek R.Ozolo vaidmuo Sąjūdyje buvo stipriai sumažintas. Bet R.Ozolas dar turėjo labai daug šalininkų. Todėl atėjus dienai, kai turėjo įvykti rotacija (apie kurią R.Valatka kalbėjo kaip nebuvusią), R.Ozolui staiga buvo pateikti kaltinimai dėl finansinių lėšų iššvaistymo, leidžiant ,,Atgimimo“ laikraštį.

Prisimenu šokiruoto R.Ozolo veidą. Šokiruoti buvome ir mes. Bet veiklos skaidrumas buvo labai svarbus, todėl sutikome atidėti Sąjūdžio pirmininko rotacijos klausimą, kol komisija pateiks savo išvadas. Apie tai, deja, iš paties V.Landsbergio pastaruoju metu irgi nieko negirdėjau. Gal jis užmiršo. Kaip ir apie rotaciją.

Komisijos darbas užtruko. Kai jos išvados buvo paskelbtos, jau reikėjo ruoštis rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą, tad buvo tvirtinama, kad galbūt geriau V.Landsbergis tegu ir lieka pirmininku. Aišku, komisija nieko blogo nerado. R.Ozolas buvo pernelyg sąžiningas žmogus, kad darytų kažką blogo.

Beje, panašiu metu ne tik A.Juozaičiui, bet ir man ar kitiems Sąjūdžio pradininkams teko girdėti per Sąjūdžio Seimo sesiją visiškai nepažįstamų žmonių metamus kaltinimus dėl kokio nors surinktų lėšų pasisavinimo per Sąjūdžio mitingus. Pavyzdžiui, nuolat iškeliama istorija apie kažkokį sidabrinį carinės Rusijos laikų rublį.

Kai V.Čepaičio kaip Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus paklausiau, kas yra tie žmonės, kurie meta tokius kaltinimus, jo atsakymas buvo: Sąjūdis yra atviras visiems, tad salėje yra ne tik Sąjūdžio Seimo nariai. Ir dar V.Čepaitis kažkodėl vis pridurdavo, kad jis tų žmonių nepažįsta.

Taigi, o dabar suveskime galus. Kas buvo ,,Tėviškės“ draugija, mes žinome. Ką galėjo paskirti tokia draugija su KGB valia vadovauti laikraščio redakcijai, irgi aišku. Kokie galimi V.Čepaičio su KGB ryšiai, irgi žinome, nors kai pirmą kartą iškėliau šį klausimą Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, kilo triukšmas ir daugelis nesuprato.

Jeigu V.Čepaitis tikrai turėjo glaudžių ryšių ir su ,,Izvestijos“ korespondentu Kapeliušnu, kurio straipsniu remiantis Sąjūdžio pirmininku buvo išrinktas V.Landsbergis, tai tampa iš viso įdomu, kam sovietų struktūroms reikėjo, kad V.Landsbergis, o ne R.Ozolas, taptų Sąjūdžio vadovu. Apie tai galima tik spėlioti. Ir versijų gali būti daug.

Vienas iš galimų paaiškinimų – tai, kas prieštarauja visam Sąjūdžio istorijos vaizdui, piešiamam Lietuvos viešojoje erdvėje, ir tam, kas yra mūsų istorijos vadovėliuose mokyklose.

R.Ozolas ir kiti Sąjūdžio pradininkai, įskaitant ir vadinamąjį Sąjūdžio iniciatyvinės grupės jaunimą (A.Juozaitis, G.Songaila, A.Skučas, V.Radžvilas, V.Tomkus, Z.Vaišvila ir šių eilučių autorius), kartu su daugybe kitų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių (B.Genzelis, J.Marcinkevičius, B.Kuzmickas, A.Buračas, B.Leonavičius ir t.t.) ir, žinoma, su Kauno Sąjūdžio grupės stūmimu bei kitų šiandien Lietuvoje užmirštų sąjūdininkų Lietuvoje palaikymu buvo jėga, kuri stūmė Lietuvą link nepriklausomybės.

Pridėkime dar ir disidentus už Sąjūdžio ribų. V.Landsbergis kai kuriais svarbiais momentais iki 1990 m. kovo 11-osios buvo „stabdis“. Jis netikėjo, kad birželio 3 d. susikurs Sąjūdžio grupė, todėl, pasakęs kalbą, išėjo ir nelaukė renginio pabaigos.

Ne V.Landsbergis, o sūnus V.V.Landsbergis tuo metu labai aktyviai reiškėsi visuomenės viešajame gyvenime, todėl jį pasiūliau išrinkti į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, kai kartu su R.Ozolu išvakarėse sudarinėjome iniciatyvinės grupės sąrašus. Pačioje judėjimo pradžioje V.Landsbergis labai atsargiai (švelniai tariant) žiūrėjo į Sąjūdžio veiklą ir su Sąjūdžio iniciatyvine grupe pasirodė tik tada, kai mus pakvietė susitikti komunistinė valdžia. O tai reiškė, kad Sąjūdžio neišvaikys.

Jis taip pat labai atsargiai vertino Sąjūdžio jaunimo pasiūlymą surengti pirmąjį valdžios nesankcionuotą Sąjūdžio mitingą, o vėliau paskelbti ir Molotovo-Ribentropo pakto tekstą Sąjūdžio spaudoje. Iniciatyvos skelbti Molotovo-Ribentropo protokolus teko imtis B.Kuzmickui. V.Landsbergis nedrįso eiti į protestuotojų iš ,,Laisvės lygos“ stovyklą 1988 m. rugsėjo 28 d.

Katedros aikštėje tą padarė R.Ozolas su A.Juozaičiu. Ar galėjo apie visa tai žinoti sovietai? Žinoma, galėjo. Juk jau suprantame, kad Sąjūdyje buvo savų informatorių. Gal buvo ir kokių nors kitų priežasčių. Yra daug kitų momentų, kur V.Landsbergis, sakykime, elgėsi atsargiai ir stabdė aiškesnį Sąjūdžio judėjimą nepriklausomybės link.

Štai šie svarbiausi faktai:

Pirma, Sąjūdžio Seimas jau 1989 m. vasario 16 d. galėjo paskelbti Nepriklausomybės Deklaraciją ir tapti Nepriklausomybės Akto signatarais. Tik V.Landsbergio dėka ji buvo sušvelninta iki pareiškimo apie moralinę nepriklausomybę. Nepaisant to, ir toliau laikausi įsitikinimo, kad Sąjūdžio Seimo nariai verti Nepriklausomybės signatarų vardo, prijungiant juos prie dabartinių Nepriklausomybės Akto signatarų.

Keista, kad iki šiol šis Sąjūdžio Seimo, t.y. Tautos rinkto parlamento, žingsnis vis dar nepastebėtas. Gal dar nevėlu susigriebti? Nors vis daugiau Sąjūdžio Seimo narių vienas po kito išeina anapilin.

Antra, naktį iš 1990 m. kovo 10-osios į kovo 11-ąją susirinkę į Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo salę sąjūdininkai netikėtai išgirdo apie V.Landsbergio abejones, net ir pasipriešinimą skelbti Nepriklausomybės atstatymo deklaraciją kovo 11-ąją. Jeigu ne K.Motiekos, Z.Vaišvilos ir kitų mūsų sąjūdininkų pastangos, nežinia, kaip būtų su ta kovo 11-ąja. Mes buvome šokiruoti, bet faktai lieka. Jų neištrinsi iš atminties.

Svarbūs ar ne, šie faktai yra tam, kad juos žinotų Lietuvos žmonės, įskaitant moksleivius, kurie Lietuvos istorijos mokosi iš vadovėlių. Ar geriau pateikti norimą paveikslą?

Problema su Sąjūdžio istorija yra ta, kad piešiamas jos kitas paveikslas, nei buvo.

Sąjūdžio istorija, kuri vis labiau formuojama Lietuvos viešojoje erdvėje, yra tokia: į nepriklausomybę važiuoja traukinys, ant kurio garvežio, ištiesęs ranką į priekį, stovi V.Landsbergis. Jis pats tą traukinį sumontavo, važiavo jame irgi lyg ir vienas, lyg ir su maža grupele bendraminčių, kurie šiandien toliau kuria nebūtą Sąjūdžio istorijos įvaizdį.

O pakelėje stovėjo masė, kuri plojo nepriklausomybės kūrėjui, ėjo į mitingus, darė viską, ką lyderis nurodė, tad dabar žmonės dėkingi tam lyderiui už nutiestą kelią į laisvę. Tas lyderis vis dar skelbia siekį sukurti Lietuvoje moralės politiką, kadangi ir pats yra už tokią ,,moralę“.

Bet realybėje paveikslas buvo visai kitas. Grupė visuomenininkų, tarp jų – labai jaunų žmonių, įtikino vyresnius autoritetus, o kai kurių paramą jau turėjo iš anksto, kad laikas perimti estafetę iš disidentų, partizanų ir judėti su traukiniu į nepriklausomybę. Taip gimė Sąjūdžio traukinys. Į traukinį įlipti kvietė visus norinčius, kam brangi Lietuva.

Šio traukinio ideologai buvo R.Ozolas ir A.Juozaitis. Ir taip iki pat Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo. Likimas lėmė, kad vienam iš pagrindinių Sąjūdžio organizatorių teko būti šių eilučių autoriui, įskaitant svarbiausius Sąjūdžio mitingus iki Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo ir suteiktą galimybę vadovauti Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo organizaciniam komitetui.

Todėl visos aplinkybės gerai žinomos. Į traukinį įlipo ir V.Landsbergis. Pasakė trumpą kalbą traukinyje, t.y. Mokslų akademijos salėje, ir… išlipo. Visi likusieji traukinyje važiavo toliau, nors nežinojo, kas laukia ateityje.

V.Landsbergis iš šono stebėjo traukinio judėjimą, bet pamatęs, kad traukinio nuo bėgių neverčia KGB ir nesuima jo lyderių, įšoko į jį. Tuo metu prie garvežio vairo ir pirmajame traukinio vagone sėdėjo Sąjūdžio pradininkai. Jie dėliojo Sąjūdžio viziją, ateities planus, kvietė prisijungti vis daugiau žmonių ir Sąjūdis tapo masiniu judėjimu, kur persipynė daug įvairių iniciatyvų.

Ilgainiui V.Landsbergis tame traukinyje surado panašaus mąstymo žmones: V.Čepaitį ir kt. Žingsnis po žingsnio, kai kiti nepastebėjo, jie išmėtė iš traukinio tuos, kas buvo Sąjūdžio pradininkai, ir prabilo apie moralę politikoje. Po to V.Landsbergis su V.Čepaičio pagalba užsilipo ant garvežio ir paskutinę minutę sutiko skelbti nepriklausomybę.

O kai ją paskelbė, susitapatino ir su Sąjūdžiu, ir su nepriklausomybe. Laimei, po kovo 11-osios staiga užėmė principingą liniją nepriklausomybės klausimu ir Maskvos atžvilgiu. Tokį V.Landsbergį daugelis ir prisimena iš 1991 m. sausio mėnesio įvykių. Nors vidinių intrigų politikos taip ir neatsisakė, kas akivaizdu ir premjero Šimėno dingimo istorijoje. Yra daugybė ir kitų dalykų, nutylimų Lietuvoje iki pat šių dienų.

Vis dėlto, tai yra faktai ir nuo jų nepabėgsi, kiek filmų kartu su užsienio autoriais bebūtų sukurta. Sakoma, kad tai naudinga Lietuvai, bet manau, kad ne mažiau naudinga istorijos iškraipymui jos personifikavimo linkme tarptautiniu mastu. Ir ko jau ko, bet moralės politikoje tokio elgesio atžvilgiu tų, su kuriais kartu važiuota Sąjūdžio traukinyje, aš nedaug matau.

Todėl nesistebiu, kad vis dažniau iškyla R.Ozolo vardas. Bet yra daug kitų puikių Sąjūdžio žmonių, kuriems anuomet lipta per galvas, kad pagaliau būtų atsistota ant to garvežio. Jų vardai, kaip priekaištas tokiai deklaruotai moralės politikai kelyje į nepriklausomybę, irgi gali būti iškelti.

Kita vertus, nemanau, kad į gatvės renginius reikia nešiotis R.Ozolo portretą ar plakatus su jo vardu. Niekas nežino, ką jau miręs žmogus pasakytų apie tokius veiksmus. Net ir tie, kurie buvo šio žmogaus bendražygiai. Juo labiau kai tą daro žmonės, kuriems R.Ozolas gal tik taranas savo tikslams siekti.

Bet šiomis dienomis buvo ir kitas ne mažiau ryškus pavyzdys: vienas iš Sąjūdžio aktyvistų į aikštę atsinešė plakatą, kur parašyta, kad vakar buvo Sąjūdžio žmogus, o šiandien jau ,,jedinstva“. Maždaug taip skelbė plakato tekstas. Svarbi yra jo esmė.

Žmonės, kurie buvo disidentais ir sąjūdininkais šių dienų nepriklausomoje Lietuvoje kitų asmenų, tarp jų – neturėjusių nieko bendra su nepriklausomybės siekiu, o kartais ir, priešingai, stovėjusių kitoje barikados pusėje, yra apšaukiami ,,jedinstvomis“ arba nepriklausomybės priešais. Pakanka paskelbusiam asmeniui užsimesti ant pečių trispalvę ar apsivynioti trispalviu šalikėliu ir tada jau pamirštama, kad jis arba ji yra turėję ryšių su sovietų struktūromis, yra laikomi tikrais Lietuvos patriotais. Visi kiti – ,,jedinstvos“.

Manau, toks požiūris žalingas nepriklausomybei ne mažiau nei agresyvi Putino politika, kurią dabar jaučia Ukraina ir kurios aidą jaučia jau žmonės ir Lietuvoje. Tas, kas uoliai laikė rankose sovietų vėliavą, daug kartų važinėjo po kapitalistinius kraštus sovietų metais, bet archyvuose nefigūruoja kaip pildęs KGB anketą, kurią buvo būtina pildyti visiems ar dirbant, pvz., kailių fabrike, kur buvo uždirbama valiuta, todėl dažniausiai galima buvo patekti tik su KGB pritarimu, gali greitai nusimesti lietuvišką trispalvę ir apsisiausti kita trispalve, atėjusia iš svetur.

Bet toks tokį greitai suranda ir šalia savęs pasistato. Būtent šie žmonės, sugebantys vartytis kaip kūlverstukai, žiūrint, iš kur vėjas pučia, su nepakantumu kitaip mąstantiems yra grėsmė Lietuvos nepriklausomybei, o ne Sąjūdžio pradininkai. Pastarieji yra pavojingi ir tuo, kad turi atmintį bei gali atskleisti, kaip perrašoma Lietuvos istorija, falsifikuojami faktai, maunant ant vieno kurpalio.

Kodėl apie tai dabar prabilau? Turiu pasakyti, kad esu vienas iš tų sąjūdininkų, kalbėjęs apie Sąjūdžio vidines žaizdas ir anksčiau, įskaitant ir R.Ozolo svarbą Lietuvos valstybei, ir apie tai, kas su juo nutiko. O dabar paveikė ir sumaištis Lietuvoje. Taip pat ir tai, kad su nepagarba kalbama apie Sąjūdžio pradininkus.

Ne pirmus metus stebina ir nuolatinė Sąjūdžio personifikacija. Vis nerandu laiko apie tai konkrečiau parašyti. Bet dabar esu tokiame Ukrainos krašte, kur nežinia, kas gali būti rytoj. Todėl sėdau rašyti ir raginu atvirai kalbėti apie mūsų istoriją, apie istorinę tiesą kaip valstybės stiprybės pagrindą. Iš netiesos nebus stipri valstybė. Kaip ir iš neteisingumo. Visa tai žeidžia valstybę iš vidaus.

Kai kurie politologai, kalbėdami apie V.Landsbergį ir R.Ozolą, dabar aiškina, kad V.Landsbergis turėjo daugiau politinės įžvalgos, lankstumo ir geriau tiko epochai. Nesutinku su šiuo teiginiu. Ne tik R.Ozolas, bet ir daugelis kitų Sąjūdžio pradininkų turėjo ir politinės įžvalgos, ir lankstumo, ir daug kitų teigiamų bruožų.

Deja, neturėjo vieno bruožo: be jokios sąžinės graužaties lipti kitiems per galvas. Jeigu šis bruožas laikomas naudingu politikoje ir net visuomeniniame judėjime, koks ir buvo Sąjūdis, tada suprantama, kodėl vis daugiau Sąjūdžio pradininkų prisimena dar nuo Prancūzijos revoliucijos laikų garsų posakį apie tai, kad revoliuciją pradeda idealistai. Šio posakio pabaigos nesinorėtų taikyti visiems, kas tos revoliucijos vaisiais pasinaudojo.

Bet prisiminti verta. Bet kuriuo atveju, kaip bevertintume politinės klastos naudą ir iš kitos pusės, tokios savybės naudingumą, kaip bendražygio norą padėti kitam dėl bendro tikslo, turiu pasakyti, kad man artimesnis yra antrasis požiūris, todėl ypač jaučiu šiltus ryšius su tais sąjūdininkais, kurie ir liko tokie žmogiški, kaip anksčiau. Manau, kad istorinė tiesa ir šie žmonės yra viena iš stipriausių mūsų nepriklausomybės atramų. O tai yra labai aktualu suvokti ir šiandien.

Dėkoju tiems, kam pakako kantrybės šį tekstą perskaityti. Tegu nesupyksta V.Landsbergio šalininkai už šią tiesą. Gražaus, taikaus rytojaus visiems mums.

Tekstas skelbtas A.Medalinsko „Facebook“ paskyroje.