Kai Dievas plauna grindis…

Aš pamenu tą vietą perliukų pilname filme „Briusas visagalis“, kai žmogui Dievas užleidžia savo „poziciją“ – tvarkyt viską taip, kaip jam atrodo, turi tvarkyt Dievas, nes, pagal žmogų, gi Dievas amžinai ne taip kažką daro… nu ir pridirba jis, žmogus, aišku „reikalų“ su savo valia. Po to, kai jis pasiduoda, nes mato, kad nebesusitvarko, ir šaukiasi Dievo pagalbos, šis pasikviečia jį… plauti grindų … tam dideliam pastate, kur viskas ir taip, atrodo, švaru. Jie vistiek plauna grindis… ir kol jie plauna, dalykai tvarkosi pasaulyje. Žmogus sako: „Aš nesuprantu… aš tiesiog daviau jiems (žmonėms) tai, ko jie norėjo!“ Dievas į tai atsako, kad „nuo kada žmonės žino, ko jiems reikia…“ Išplovę grindis jie sako: „Good“. Ir priduria, kad nesvarbu, kokia betvarkė, ją visuomet galima sutvarkyti. Aš apie tai galvoju – kad Dievas plauna grindis dabar, ir reikia pasitikėt jo „sugebėjimais“. Kiek žmonių grižta prie tikrųjų vertybių, atsiranda empatijos, žmogiškumo ir supratimo, nublanksta visi mersai ir silikonai.

Galvoju, kodėl vis nedrįsau ir atidėliojau lankyti laikinųjų globėjų kursus, kad bent kažkiek prisidėčiau prie kažkurio vaiko mūsų šalyje gerovės, bet, va, dabar taip rimtai pagalvojau apie nuo karo bėgančių prieglobstį. Ir man nepatinka tas gėdos jausmas, bet tebūna jis trąša ateities veiksmams. Man, kaip paprastam žmogui, kuriame irgi yra mažytė Aukštesnės Jėgos dalelė, belieka prisijungti prie „grindų plovimo“, t. y. daryti tai, ką aš GALIU, ir tikėtis, kad bus švaru, bus „GOOD“, nes tai yra beveik tas pats, kas „GOD“. 🙂

Esu skaičius knygoj paaiškinimą tiems, kurie nelabai tiki kokiu nors Dievu: „Galvokit apie tai, kaip apie G-ood (gera) O-rderly (tvarkinga) D-irection (kryptis)“. Patinka man tas pasakymas. Tikiu, kad viskas vyksta kažkuria reikalinga kryptimi, tikiu, kad bus taip, kaip turi būti. Bus good 🙏

Tuo pačiu noriu paprašyti visų tų, kurie gal kaip ir aš nustojo kurt, rašyt, dalintis tuo, kuo anksčiau taip džiaugėsi, o dabar, atrodo, nebeteko motyvacijos, nes „viskas neteko prasmės“, „yra svarbesnių dalykų“ ir „niekam tai neįdomu“, – prašau, suraskit jėgų ir drąsos toliau kurti, kurt iš širdies, kas tai bebūtų: tekstas, videoįrašas, nuotrauka, eilėraštis, daina, šokis ir t. t., nes skaitant, kaip jums nusvyra rankos – svyra jos ir man, gal ir kitiems žmonėms. Neviltis užkrečiama – kaip ir viltis. Daug metų dirbau, kad išmokčiau matyti ir pajausti viltį, šiandien turiu jos dar rezervą, būtų gerai nepamest. Nerimauju dėl tų, pas kuriuos tas rezervas apytuštis.

Tame pačiame minėtame filme Dievas sako: „Perskirti vandenį – tai ne stebuklas, tai tik triukas, o štai vieniša mama, dirbanti dviejuose darbuose ir dar sugebanti nuvesti sūnų į būrelį, – tai stebuklas. Jaunuolis, atsisakantis narkotikų ir besirenkantis mokslus, – tai stebuklas. Žmonės nori, kad aš viską už juos padaryčiau ir nesuvokia, kad jie irgi turi daug jėgos. Nori padaryt stebuklą – būk stebuklu pats“.

Aušra Moo

Feisbuko platybės

Nuotraukos autorė Natalja Soboliwska, Unsplash.com