Lietuvos žmonės, kuriems svetimo skausmo nėra

Olava Strikulienė, Respublika.lt

Pasaulio valstybės viena po kitos vos ne lenktyniauja skelbdamos, kiek šiomis dienomis siunčia Ukrainai ginkluotės, humanitarinės pagalbos ir kaip yra pasiruošusios priimti nuo karo bėgančius civilius. Tačiau vis neapleidžia mintis, kodėl pasaulis tik dabar atsibudo. Kodėl pasaulis nesuprato ukrainiečių prieš mėnesį, metus ar 2014-aisiais? O dabar pasaulis – sotus, minkštakūnis ir labai pacifistiškas – ištiktas šoko ir praregėjimo. Politikai dabar tiesiog privalo remti Ukrainą. Privalo reaguoti į visuomenės nuomonę. Nebent norėtų būti nušvilpti. Tapti politiniais lavonais.

Į trečią planą nuplaukė visos ankstesnės fobijos. Koronavirusas, vakcinacijos procentai, ligoninių lovų skaičiai. Visi puikiai suprantame – jei teks gydyti ne tik saviškius, bet ir sužeistus ar susirgusius ukrainiečius, Lietuvoje ligoninių lovų visiems pakaks. Ir mums, ir karo bėgliams. Nes šaltakraujišką, pragmatišką, grynai ekonomišką lovų, medikamentų, medicinos paslaugų kaštų skaičiavimą pakeitė vienas žodis, anksčiau gana retokai mūsų valdininkijos vartotas. Šis žodis – „humanizmas“.

Dabar Lietuva, kaip ir kiti europiečiai, iškėlė humanizmo imperatyvą į pirmąją vietą. Lietuvos Raudonasis Kryžius tiek pririnko lietuviškos labdaros, kad laikinai turėjo nutraukti jos rinkimą. Nes per dieną šiltais rūbais, patalyne, miegmaišiais bei antklodėmis prikrovė 50 vilkikų.

Tikrų vyrų valanda

Niekas taip neįkvepia, kaip tikras didvyriškumas ir patriotizmas. Būtent toks, koks dabar demonstruojamas Ukrainoje. Sotusis pasaulis, didvyriškumą bei patriotizmą įpratintas regėti tik koviniuose filmuose ar kompiuteriniuose žaidimuose, apstulbo supratęs, kad šalia mūsų gyvena ypatingai didvyriška tauta. Mes, Lietuvos žmonės, visada buvome linkę gerbti tuos, kurie dėl kitų aukojasi.

Visose visuomenės apklausose labiausiai gerbiame ugniagesius-gelbėtojus, o per sporto varžybas – už Lietuvą kovojančius, paskutinėmis jėgomis pergales išplėšiančius sportininkus. Todėl, kad mes norime kažką gerbti, kažkuo žavėtis. Ne vien firminėmis rankinėmis ar „influencerių“ skuduriukais. O dabar visa tai atsitiko. Visi gerbiame, žavimės ir linkime stiprybės Ukrainos žmonėms.

Jiems dabar mažiausiai rūpi Stambulo konvencija, 72 lytys ir visos tos, atsiprašant, nesąmonės, kuriomis buvo užkištas gerokai išsivadėjęs bei aptingęs minkštakūnio vakariečio protelis. Na, to, kuris niekada neatliko karinės tarnybos, tačiau aktyviai kovoja liežuviu prieš kitaminčius. Kokios dabar mintys? Dabar visos mintys su ukrainiečiais.

Jie – šeimų tėvai, motinos, vaikai – dabar patiria tikrąsias fizines bei emocines traumas. Ir niekas nesipiktina, jog patriarchališkai nusiteikęs vyras su ginklu gina savo šeimą, savo Tėvynę nuo okupanto. Nieko nepiktina būtent toks šeimos vaidmenų pasiskirstymas. Fiziškai silpnesni – saugomi, evakuojami. Fiziškai stipresni – kovoja. Taip, ir į Lietuvą iš Ukrainos tikrai atvyks daugiau moterų, vaikų nei fiziškai stiprių vyrų. Ar tai „mačizmas“? Toli gražu. Tai natūralus žmogiškųjų vaidmenų pasiskirstymas.

Nuvertintas iki šimto dolerių

Kiekvienas doras žmogus dabar palaiko tuos, kurie yra puolami ir ginasi. Prieš daug galingesnį agresorių. Morališkai agresorius jau dabar susitraukęs į mažą, piktą nykštuką. Ar gerbiamas Rusijoje karys, jei jis siunčiamas padirbėti okupantu? Ar toks niekingas vaidmuo prideda ryžto kovoti? Turbūt Rusijos karys nelabai savo vadovybės gerbiamas, jei gauna maisto davinį, kurio galiojimo laikas baigėsi 2015 metais.

Mūsų maisto ir veterinarijos kontrolieriai tokį karinį dalinį apdėtų baudomis. Užštampuotų sandėlius. Ištrimituotų viešai. Vadams būtų keliamos bylos. O Rusijoje – nieko! Juk ne vinis valgo. Mirk, žūk, prisikimšęs skrandį neaiškiu sausu daviniu, o jei žūsi nuo kulkos, ginklo draugai paliks tave voliotis pakelėje. Gal net dar gyvą. O artimieji gaus už tave užuojautą ir 50-100 JAV dolerių kompensaciją. Nes Rusijos rublis, pritaikius šiai šaliai sankcijas, kasdien pinga. Rusijos piliečiams net uždraustas priėjimas prie „feisbuko“. Matyt, kad niekas nesuskaičiuotų, kiek karių kasdien žūsta. Gėdingai. Nes viena yra žūti ginant savo Tėvynę ir visai kas kita žūti dėl išprotėjusio Kremliaus valdovo įgeidžio.

Apsalę nuo taikos

Taika kartais sukvailina. Kas yra taika ir ramus gyvenimas? Kada turi laiko nudažyti vaivorykštėmis perėjas ir suolus ar juos vėl juodai užpaišyti. Kai turi laiko rinkti socialiniuose burbuluose patiktukus, girtis kačiukais, gėlytėmis. Peikti skonius, dalintis keksų receptais, kelionių nuotraukomis ar tiesiog liežuvauti. Ukrainiečiai tokio laiko nebeturi.

Jie turi nusiaubtus miestus, o juose – sugriautus namus, muziejus, teatrus, aukštąsias mokyklas. Todėl dabar visas neabejingas pasaulis stengiasi, kad ukrainiečius kuo greičiau pasiektų visos šiai šaliai skirtos siuntos. Kažkaip prasiveržtų pro judančias okupantų kolonas. Kad kiekvienas naujas šovinys taptų žinia, telegrama, laišku, kad mes visi esame ukrainiečių pusėje. Su jais solidarizuojamės.

Taip, tai labai skambūs žodžiai. Bet ar galima nuo jų pavargti, jei iš tikrųjų pamatai, kaip Europos viduryje ginasi vakariečių laiku pakankamai neįvertinta ukrainiečių tauta. Juk paprasti vakariečiai sunkokai atskirdavo, kas pas juos dirba. Ukrainiečius vairuotojus, statybininkus dažnai vadindavo rusais. Dabar tikrai atskirs.

Lietuviai gana skeptiškai sutiko nelegalus pabėgėlius, kurie prieš pusmetį pas mus atsibeldė iš Irako. Nesuprato, kodėl turi juos maitinti. Gražiau priėmė tik afganus vertėjus su šeimomis. Dėl jų atvežimo mūsų kariai net rizikavo savo gyvybėmis. O požiūris į ukrainiečius karo pabėgėlius – jau visiškai kitoks. Supratingas, šiltas, kupinas užuojautos. Visi, kas tik gali, kas tik turi laisvos vietos, atveria jiems savo namų duris. Taip, mes iš tikrųjų turėjome laisvos vietos. Savo širdyse. Gal net iki tol patys nežinojome, kiek daug savyje gerumo turime.

———————————

Solidarizuojuosi su „Respublikos“ žurnalistais ir kviečiu kitus juos palaikyti, prenumeruoti. Neleiskime išnykti laisvai, tiesą rašančiai spaudai. Laikraščių prenumerata | Respublika.lt