Lietuvių išeivija švenčia savo 70-mečius

Janina Survilaitė

2004 metais Vilniuje, „Artlora“ leidykloje, išleistoje dr. Vitalijos Stravinskienės sudarytoje ir redaguotoje knygoje „Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949–2003“ apžvelgiama pusės šimtmečio Pasaulio lietuvių bendruomenės istorija. Išnagrinėta 35 kraštų lietuvių bendruomenių veikla Lietuvos okupacijos metais ir jų pastangos išlaikyti lietuviškumą. Pasiremta Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (LCVA), Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje (VU RS), Lietuvos diplomatinėse institucijose Vašingtone, Toronte, Berne, lietuvių išeivijos veikėjų Petro Karvelio (JAV), dr. Alberto Geručio (CH) archyvuose išsaugotais dokumentais, glaustai nušviečiami PLB-nių tikslai ir uždaviniai. „PLB pradėjo kurtis „iš apačios“: pirmiausia kūrėsi kraštų Bendruomenės, o paskiausiai susikūrė PLB. Jos organizacinę pabaigą ženklino 1958 metų Seimas“, – rašoma knygoje (p. 34.)

Senosios Šveicarijos lietuvių išeivių kartos, kuri jau su šiuo pasauliu atsisveikino, archyviniai dokumentai, dienoraščiai, prisiminimai liudija, kaip sudėtingais pokario metais 1952 metų vasario 17 dieną buvo įkurta pirmoji teisinė politinė-kultūrinė Šveicarijos lietuvių bendruomenė (ŠLB). Lietuva buvo okupuota, ir, kurdama bendruomenes, pasaulio išeivija vadovavosi Lietuvių charta (1949), kuri reikalavo TEISĖTUMO IR REIKALINGUMO.

«TEISĖTUMAS» – Šveicarijos karo pabėgėliams reiškė turėti tarptautinės konvencijos ir Lietuvių chartos straipsniais bei Šveicarijos konfederacijos civilinio kodekso (ZGB) įstatymais pagrįstą organizaciją; «REIKALINGUMAS» – reiškė pradėti ir vykdyti kovą dėl Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos, pratęsti sovietų sunaikintos Lietuvos diplomatijos siekius. Mirusioji ŠLB karta 1952 metų vasario 17 dienos datą laikė svarbiausiu TEISINIU jų oficialios politinės-kultūrinės veiklos Vakarų Europoje dokumentu – politiniu visrakčiu Bendruomenės veiklai vystyti užsienyje.

2022 metais švenčiant išeivijos įkurtos ŠLB 70-metį, emigrantų pareiga paminėti lietuviškos tautinės Atminties nusipelniusius visame pasaulyje pasižymėjusius, 1952 metų vasario 17-ąją Bendruomenę įkūrusius Šveicarijos lietuvius.

Žymiausiųjų sąrašas:

Kunigas dr. Jonas Navickas, buvęs Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius, Šveicarijos karo pabėgėlių kapelionas nuo 1944 iki ŠLB įsikūrimo 1952 metais;

1933 metais Berno universitete Tarptautinės teisės dokroratą su pagyrimu apsigynęs dr. Albertas Gerutis, iki šiol vadinamas „LR diplomatijos TĖVU“;

dr. Alfonsas Kušlys – pasaulyje žymus mokslininkas, Berno universitete 1985 metais išradęs žmogaus organų transplantavimui būtino antilimfocitinio serumo gamybą;

Lozanos, Ženevos, Paryžiaus, Londono universitetų Garbės daktaras prof. dr. Algimantas Narakaspirmasis Europoje pradėjęs periferinių nervų rekonstrukcinės chirurgijos operacijas, o 1986 m. visam medikų pasauliui sukūręs klasifikaciją nervų pažeidimams nustatyti, kuri iki šiol vadinama ir naudojama, kaip „Narako klasifikacija“;  

VU garbės daktaras Vaclovas Dargužas, Vilniaus universiteto bibliotekai 1995 metais padovanojęs neįkainuojamą Lietuvos senovinių žemėlapių rinkinį;

medicinos daktaras Jurgis Steponavičius ir teisininkas Stanislovas Vaitkevičius aktyviai dalyvavę ŠLB veikloje ir dosniai finansiškai rėmę visas išsivadojamąsias lietuviškas organizacijas pasaulyje, Vasario 16-osios gimnazijos įsikūrimą Vokietijoje ir teikę didžiulę finansinę pagalbą Lietuvai atgimus;

okupacijos metais veikęs prie Jungtinių Tautų organizacijos Ženevoje, visam pasauliui skleidęs apie lietuviškos politinės kultūros išlikimo tęstinumą, „Pasaulio lietuvio“ korespondentas Vakarų Europai Narcizas Prielaida;

prof. dr. Juozas Eretas – LR ir Šveicarijos konfederacijos internacionalinių diplomatinių ryšių simbolis, okupacijos metais Vakarų Europos universitetuose skelbęs ir formavęs Lietuvos nepriklausomybės atstatymo viziją;

pasaulio diplomatijos centre Ženevoje – savo profesinę meninę veiklą reikšmingai išvystęs skulptorius prof. dr. Gabrielius Stanulis, reorganizavęs Ženevos meno universitete skulptūros katedrą, išpuošęs Ženevos miestą reikšmingomis XX a. Vakarų Europos premijomis apdovanotais dekoratyviniais meno darbais;

Johana Stasiulienė, 1960 metais Ciuricho mieste įkūrusi lietuviškų šokių ratelį, kuris beveik 30 metų dalyvavo visuose tarptautiniuose Vakarų Europos renginiuose. Pradžioje, trūkstant šokėjų lietuvių vyrų, ratelį papildydavo Ciuricho universiteto studentai šveicarai, o dar po 10 metų lietuviškus tautinius šokius šoko vieni šveicarai. 1985-aisiais. J. Stasiulienei suteiktas ŠLB narės Garbės vardas.

Dailininkė Juzė Katiliūtė, Šveicarijos konfederacijos Moterų dailininkių sąjungos narė, okupacijos metais Lietuvos vardą garsino jos dailės parodos Paryžiuje, Ženevoje, Šiaurės ir Lotynų Amerikoje, jos meno kūriniai nupirkti ir rodomi Atėnų nacionaliniame muziejuje;

Lietuviškos sielovados gelbėjimo reikalais visą okupacinį/ateistinį laikotarpį rūpinosi ir Vakarų Europoje rekšmingiausią paramos fondą Lietuvos sielovadai įkūrė kunigas, prof. dr. Jonas Juraitis;

Kunigas Albinas Arminas, Šveicarijos Tesino kantone daug metų rūpinęsis ligonių sielovada, yra Tesino kantono Garbės pilietis;

Vienuolė Jolytė Bagdonaitė Badene ilgus metus senelių namuose ir klinikose nemokamai slaugė ligonius – jai 1983 metais suteiktas Badeno miesto Garbės pilietės vardas;

2002 metais 50-mečio jubiliejuje dar gyvi dalyvavo 22 ŠLB nariai.

LR Istorijos instituto išduotoje 2015 metų vasario 18 dienos pažymoje Nr.SD-(1.15)-446 pabrėžiama, jog dėl karo pabėgėlių lietuvių konsolidacijos trūkumo (t.y.dėl nelegalios Vermachto karo aviacijos pulkininko  slapyvardžiu Jurgis Giedrys (Lauraitis?) įkurtos organizacijos „Lietuvių Sąjunga“ veiklos kliūčių – J.S.) ŠLB įsikūrimas teisėtai buvo užbaigtas tik 1952 metų vasario 17-ąją…., kai buvo priimti nuolatiniai įstatai (žr. 1952-04-10 dr. A. Geručio informaciją „Britanijos lietuvyje“).

2006 metais, kai ŠLB vairą perėmė išeivijos istoriniu įkūrimu visai nesidomintys nauji emigrantai, sąmoningai įvelta politinė-istorinė klaida, neleistinai iškraipant teisinę įkūrimo datą, kuri jokiu būdu neturi būti klaidingai perrašyta, o tuo labiau skleidžiama ir platinama kaip buvusio režimo nuoga propaganda esą ŠLB įsikūrusi nelegaliai.

Skaudu, kad 2012 metais ŠLB 60-metis iš viso nebuvo paminėtas, ta proga LRS leidyklos išleista jubiliejinė J. Survilaitės knyga „Visada tolimi – niekada svetimi“ emigrantų Bendruomenėje nebuvo aptarta. Priešingai:  suorganizuotas pseudojubiliejus pulkininko J. Giedrio nelegaliai pogrindinei profašistinei „Lietuvių sąjungos“ organizacijai atminti…

Naujų emigrantų primityvus kišimasis į išsaugotus išeivijos archyvus ir jų ištaisymai iš tiesų yra grubus politinis nusikaltimas, iškraipantis istorines išeivijos veiklos tiesas.

Šiame straipsnyje nesiruošiu pasakoti didžiulių ŠLB pastangomis atliktų darbų dėl Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos, lietuvių kultūros išsaugojimo, auginimo ir brandinimo užsienyje, nes tautos elitas okupantų buvo sušaldytas Sibire, o likusiems okupuotoje Tėvynėje kultūrininkams buvo brukamas sovietinio realizmo metodas, reikalavimai skleisti svetimas revoliucines idėjas.

Apie pasaulio išeivijos ir atskirai ŠLB veiklą galima pasiskaityti pasaulio lietuvių: dr. B. Nainio, dr. V. Kamanto, dr. L. Liniauskienės, dr. V. Stravinskienės, dr. A. Geručio, dr. V. Dargužo, J. Survilaitės, J. Brazausko dokumentinėse knygose.