Ta proga

Šarūnas Navickis

Tai įvyko prieš beveik trisdešimt metų, nors jei iki galo nuoširdžiai, tvirkinimo veiksmai prasidėjo dar keleriais metais anksčiau. Tada neturėjau nė trisdešimties. Kur ten – buvau vos dvidešimties su trupučiu. Faktiškai tokiuose dalykuose – jokios patirties. Kaip ir visa mano karta. O gal ir visa tauta? Kartu su jos rašytojais, poetais, aktoriais ir dirigentais – dabar, tiesa, gerokai apdergtais, net ir po mirties, tačiau tada žėrėjusiais visomis savojo talento varsomis. Nors ne. Buvo dėdulių, kurie tos patirties turėjo – ir nemažai. O su patirtimi turėjo ir klastos. Daug turėjo. Labai daug. Jie žinojo, ką ir kaip kalbėti, kad jaunos ir karštos širdys imtų smarkiau plakti ir greičiau pumpuotų kraują į nemažiau karštas galvas. Kas būtų galėjęs atsispirti? Apsvaigimas buvo toks stiprus, toks išsiilgtas ir toks lauktas, kad dalyvauti tame, kas dabar – akivaizdu, tebuvo pats didžiausias grupinis, netgi visuotinis, – nebuvo gėda. Faktiškai gėda būtų buvus tame grupiniame nedalyvauti. Tada atrodė būtent taip, o prisiminus tą begalinio pakylėjimo jausmą, tą pojūtį, kai, laikantis susikibus už rankų, bent vieną akimirką ūmai pajauti, ko iki tol nebuvai jautęs, – kad ir tu šį tą reiški, kad esi gyvas, svarbus, kad gyveni. Kad tą akimirką – dabar prisimeni – buvai žmogus. Ir taip norėjosi būti… Vėliau šis pojūtis praėjo, kartu su rašytojais ir poetais. Dėdulės tačiau liko ir durnių laivas plaukė toliau. Priplaukė tiek, kad tautiškumas (įmantriau – nacionalizmas), su kuriuo ir buvo kviečiama eiti į gatves, plevėsuojant trispalvei, vėl tapo negeru žodžiu (loginė seka turėtų būti: geru žodžiu atvirsta internacionalizmas – vyresni prisimins ir supras), o šventinę dieną norint organizuotai pražygiuoti centrine sostinės gatve, jau reikia nešti vėliavas nebe su trimis, o su dvigubai daugiau spalvų. Lietuvai liko ašara dievo aky.

Kodėl, klausiu savęs, taip lengvai pasimoviau? Kodėl vėliau šitiek metų tylėjau? Nes prisipažinti, kad tave paprasčiausiai „padarė“ gudresni, ciniškesni dėdulės, yra tiesiog gėda. Gėda, kuri nė kiek nemažėja ir nepraeina dar ir dėl to, kad „užtraukė” tave ant pačių gražiausių dalykų, kokie žmogaus gyvenime tegali būti – ar bent jau aš gražesnių nežinau, – tikėjimo, vilties ir meilės. Prireikia nemažai metų, kol pajėgi tai atplauti nuo susikaupusių apnašų ir atskirti, kur buvo naivus vylimasis, kad rytdiena išaus gražesnė, nei vakarykštės ūkanos, o kur – klastinga manipuliacija tavo jausmais ir naudojimasis tuo, kad neturi jokios apsaugos, kuri tegali atsirasti iš pergyvenimų ir patirties. Na, gal dar iš auklėjimo šiek tiek, kurį kai kurie seneliai perduoda kai kuriems anūkams. Kita vertus, netekus tų trijų gražiausiųjų iliuzijų, pakartosiu, – tikėjimo, vilties ir meilės, atsiveria kiaurai permatomas pasaulis, tarsi rentgeno nuotrauka, kuriame aiškiai matai tiek konstrukcinius pakitimus, tiek ir kur įtrūkę ar sulūžę visą kūną turintys laikyti kaulai. Viskas išsyk tampa aišku, tiktai vaizdas iš spalvoto virsta juodai baltu ir tenka nemaloniai suvokti, kad tai, kas vadinta valstybingumu, žodis, kurį dabar gal net reiktų rašyti su kabutėmis, yra spec.projektas, kuriamas spec.tarnybų, ir nei tavo iliuzijos, nei tavo tėvynė nėra jokia išimtis… Todėl nenuostabu, kad tiek tie, kas racionaliai susivokia, tiek tie, kas tiesiog vadovaujasi emocijomis ir jaučiasi be kaltės kalti, įvairiais būdais tolsta į visus pasaulio kraštus kuo toliau nuo ten, kur jų viltimis ir iliuzijomis buvo paprasčiausiai pasinaudota. Kaip ir jais pačiais. Nes baisiai nesmagu, kai tave apgaudinėja ir melui naudoja tuos dalykus, kurie – norėtųsi – bent jau iliuziškai išliktų švarūs ir šventi.