Dvasinės  šilumos ir bohemiškumo paieškos

Rašytoja Janina Survilaitė

Istorikas ir publicistas  Juozas Brazauskas apybraižoje „Legendinė „Konrado“ kavinė“ (2022, Hambrueckenas: leidykla „Vokietijos lietuvis“) glaudžiai surikiuoja poros dešimtmečių Nepriklausomos Lietuvos sostinės kultūros veikėjų būrį prie Kauno miesto inteligentijai patrauklaus simbolio – „Konrado“ kavinės (Laisvės alėja 45). Senajai kauniečių kartai „Konrado“ kavinės simbolis išliko ryškus, Autoriaus kruopščiai surinktas su senomis tarpukario melodijomis, žemiškųjų silpnybių bei idėjinių kultūrinių ir politinių prieštaravimų aštriomis ryškiomis arkomis.

Europoje praūžęs Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) ne tik keitė valstybių sienas, nusistovėjusias santvarkas, bet ir darė įtaką pilietinei visuomenei. Lietuva nepasiliko nuošalyje: iš skurdaus užguito krašto  Rusijos imperijos pakraštyje virto modernia Europos valstybe. Visi Kauno gyventojai kūrė šalies gerovę ir kultūrą, o menininkai siekė gyventi laisvai. Salomėja Nėris ir Petronėlė Orintaitė nublokštos į provinciją visomis pastangomis veržėsi atgal į sostinę…

1933-aisiais „Konrado“ kavinėje atsirado orkestras su žinomu muziku Moše (Michaelis) Hofmekleriu. „Žmogaus asmenybė yra tikra vertybė, kuri pati savy susikuria tikslą“. Poniškasis panelių ir ponių Kaunas per kelis metus praaugo savo galimybes ryškiausiais Vakarų Europos viražų potepiais. Jauniausia geriausio Kauno stebukladario medicinos daktaro Jono Augevičiaus dukra gražuolė Irena Aldona, savo grožio ir protingumo kerais užkerėjusi Kauno Šveicarų konfederacijos konsulą, tapo ponia F. Kästli. Pažinau ją senatvėje Berne pirmąjį 21-ojo amžiaus dešimtmetį kamuojamą visų senatvinių negalavimų, išlaikiusią blaivią ir skaidrią atmintį, praėjusią toli nuo Tėvynės visus pokario vėjus ir visus komunistinius ateizmo  prakeiksmus.

Lengvai juokavome su ponia Irena, lyg būtume per tuos skaudžius metus negyvenusios nei šveicariško elito pasparnėje, kaip gražioji Irena, nei aš nuo Sibiro kančių besiblaškydama karo bombų išraustuose Davainio apkasuose. Tokia giliai išliko mūsų lietuviškumo samprata, neturėjusi nieko bendro nei su šovinistiniu nacionalizmu, nei  miesčionišku komformizmu, tačiau visada privalėjome galvoti tik lietuviškai… Per laisvę ir originalumą tiktai gali atsiskleisti tikrasis Lietuvos genijus. Tiktai nereikia keliaklupsčiauti ir daryti kompromisus su savo sąžine. Ar turime moralinę teisę smerkti aukas dėl jų pažeminimo? Lietuviškas susitaikėliškumas, baisus kaip  P.Cvirkos Lenino anūkas: „Visuomet pasiruošęs“.

Knygos herojų nepaprastai daug ir jie visi – žymūs prieškario Lietuvos kultūrininkai, savo kūrybą ir gyvenimą pašventę Tėvynės Lietuvos valstybinei idėjai ir jos vystymosi tikslams.

Dėl spalvingų figūrų gausos įvertinti knygos turinį sunku, tačiau, pirma, knygos sumanymo svarba ir reikšmė patvirtina, kad tarpukaryje tobulo „Konrado“ kavinės saldumynais nusaldinto politinio-kultūrinio pasaulio nebuvo; antra, kad to pasaulio tobulumo buvo be galo ilgimasi ir siekiama; trečia, apybraiža skelbia gilų įsitikinimą, kad „lietuvišką kultūrą ugdyti ir jai vadovauti privalo tik lietuviškos kultūros tautos branduolys – lietuviai menininkai, turintys teisę ir sugebėjimą kurti savo nacionalinę kultūrą“ (J.Keliuotis, p. 56), „kad tik per laisvę ir originalumą gali atsiskleisti lietuviškas genijus, jo didybė ir teisė egzistuoti bei dalyvauti pasaulinės kultūros procese“. Šias  mintis radau skaitydama unikalią egzistencinę pasaulio lietuviškos išeivijos kūrybą.

Reikia tik nusistebėti nepaprastai kruopščiu istoriko J.Brazausko darbu – iš įvairiausių istorinių šaltinių, žymių tautos kultūros ir meno veikėjų dienoraščių ir prisiminimų surinkti visą galeriją girdėtų, mažai girdėtų ir visai užmirštų mūsų protėvių menininkų vardų. Netgi tų vardų, kurie išgyveno savo ir tautos kultūros lemtį okupuotoje Tėvynėje, ir tų, kurių likimas pusę šimtmečio buvo priverstas alsuoti tragišku Tėvynės praradimu svetimybėse. Jie suspindi ypač ryškiai – juk išeivijos veikla ir kūryba okupacijos metais užėmė pačią ryškiausią vietą Lietuvos politinėje-kultūrinėje arenoje.

Juozui Brazauskui tikrai pavyko išorinėmis ir gelminėmis literatūrinio pavaizdavimo priemonėmis ir  spalvotais prieškarinio kauniečių miesto elitinio išskirtinio gyvenimo būdo vaizdais bei įvairialypių niuansų motyvacijomis pasiekti įtaigumo, į savo pusę pritraukiant kiekvieno skonio ir amžiaus Lietuvos skaitytoją. Knygoje gaivaus gyvybiškumo ir būties slėpinio nuojauta yra ryški ir  jautri, o tautos istorinio laiko faktoriaus esmė patriotiškai reikšminga.

Pristatydamas savo istorinę apybraižą, Juozas Brazauskas aiškiai išsakė savo tautos valią šiuolaikinio karo akivaizdoje. Juk iš tikrųjų niekas negali išsigelbėti nuo atsakomybės pardavinėti savo ir mūsų tėvų likimą. Nei Petras Cvirka, nei tautos duobkasiu gera valia pasireiškęs Antanas Venclova, nei  kitas  eilinis  kolaborantas kagėbistas.

Prie tos suskilusios laiko geldos daugiau niekas nesiryš ilgiau pabudėti.