Dvasinio komforto atsiradimas Lietuvoje

   

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas

     Lietuvių kultūrai ir menui Nepriklausomybės metais (1918–1940) suklestėti sąlygas sudarė tautinė Lietuvos valstybė. Iki tol mes neturėjome  bendrinės lietuvių kalbos, aukštosios mokyklos, teatro. Brendo modernioji lietuvių literatūra ir menas, formavosi lietuviška inteligentija, kurią sudarė daugiausia dvasininkai ir gydytojai.

         Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, gyventa iš tikrųjų dvasinio komforto sąlygomis: lietuviškai kuriama, rašoma, dainuojama, skaitomos paskaitos, kuriama istorija (1936 metais Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“).

       Visa tai skatino tautos kūrybiškumą. Su didele dvasine energija beraščiai ir mažaraščiai siekė mokslo ir kultūros. Buvo suprasta, kad kuo mokykla bus tvirčiau susieta su kultūra, tuo jauni žmonės greičiau subręs sąmoningais valstybės piliečiais.  Mažos tautos stiprybė slypėjo žmonių sąmoningume. Anot Juozo Tumo-Vaižganto,  tik dirbantis žmogus yra gražus.

       1920 metų sausio 29 dieną Kaune įsikūrė Lietuvių meno kūrėjų draugija. Ši didžiausia krašte 1920–1929 metais gyvavusi meninės inteligentijos organizacija telkė ir rėmė profesionalus – teatro veikėjus, dailininkus, muzikus, rašytojus, architektus. Draugija rūpinosi menininkais mėgėjais bei liaudies meistrais.

         Daugiausia ji veikė per pirmuosius dvejus trejus gyvavimo metus. Pirmuoju valdybos pirmininku tapo dailininkas Adomas Varnas, pavaduotoju – Antanas Sutkus, sekretoriumi – Faustas Kirša, iždininku paskirtas Juozas Naujalis, nariais – Jonas Mačiulis-Maironis, Stasys Šilingas ir Paulius Galaunė. Pagrindiniu Lietuvių meno kūrėjų draugijos siekiu tapo „auginti ir sergėti lietuvių meną.“

         1922 metų gegužės 1 dieną įsteigtas Valstybės teatras. Valstybės menkai subsidijuojama, Dramos vaidykla, įkurta 1920-ųjų lapkritį, buvo suvalstybinta ir pavadinta Valstybiniu dramos teatru. Jis veikė buvusiose Miesto teatro patalpose, kurias gavo savo žinion Lietuvių meno kūrėjų draugija. Operos vaidykla suvalstybinta dar vasarį. 1925 metų pavasarį abi  trupės buvo sujungtos ir pavadintos Valstybės teatru. Šalia jo dar veikė baleto trupė. Pirmuoju bendru direktoriumi tapo poetas Liudas Gira.

        Pirmasis Valstybės teatro įstatymas priimtas 1926 metų kovo 16 d. Valstybės teatras tapo valstybine institucija. Į spektaklius rinkdavosi visas tuometinio Kauno elitas. Tarp žiūrovų tekdavo matyti Maironį, Vaižgantą, rašytojus, dailininkus. Tuometinės valdžios buvo labiau remiama opera. Čia ypatingas vaidmuo teko garsiajam dainininkui Kiprui Petrauskui.

       Tais pačiais 1922 metais atidarytas Lietuvos (nuo 1930-ųjų – Vytauto Didžiojo) universitetas. Jame sutelktos humanitarinių mokslų studijos – istorijos, tautosakos, lietuvių kalbos, literatūros, teologijos, filosofijos.  Lietuviškai skaitomos paskaitos, leidžiami mokslo darbai. Profesoriais dirbo žymūs Lietuvos ir užsienio mokslininkai. Tikru miestu Kaunas tapo įkūrus Lietuvos universitetą.

       Įsteigus universitetą, Kaunas tapo ne tik politine, finansine Lietuvos širdimi, bet ir kultūriniu, humanitarinės minties židiniu, subrandinusiu naują lietuvių inteligentiją. Jei ne universitetas, Kaunas taip ir būtų likęs provincialia, miesčioniška „bala”, kaip trečio dešimtmečio pradžioje jį vadino Kazys Binkis. Universitetas ugdė naująjį jaunos valstybės elitą. Išskirtinis jauno universiteto bruožas – bendruomeniškumo dvasia. Pasivyti Europą, siekti pažangos, tapti šiuolaikišku. Šie raginimai  nenutilo politikų ir visuomenės veikėjų lūpose.

      Lietuva greitai sukūrė visuotinę švietimo sistemą: įvedė privalomą pradinį mokymą, steigė progimnazijas, gimnazijas. Daugėjo laisvai kūrybiškai dirbančių mokytojų. Ne vienas jų buvo rašytojas, istorikas, kultūrininkas: Motiejus Gustaitis Lazdijuose, Julijonas Lindė-Dobilas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Matas Grigonis Panevėžyje, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana Marijampolėje, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė  Kaune.

      Pilietiniam ugdymui svarbus buvo knygų, periodinių leidinių įvairumas.  Kultūros, kūrybos knygas nebuvo lengva leisti, nes jos nedavė didesnio pelno. Ne vienas laikraštis ar žurnalas neatlaikė konkurencijos ir išėjo vos su keliais numeriais.

        Bet buvo žmonių, kurie aukojosi ir savo gyvenimą paskyrė knygų leidybai. Vienas tokių buvo Antanas Kniūkšta (1892–1983). Jonas Aistis apie jį pasakė: „Jis buvo gimęs leidėjas, kaip gali būti gimęs poetas”. Ne viena knyga buvo paženklinta A.Kniūkštos vadovaujamos „Sakalo“ leidyklos ženklu. Pirmoji jos knyga buvo V.Mykolaičio-Putino eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų” (1927).

        1935 metais Jonas Aistis konstatavo: „Mes tradicijos neturėjome, nes inteligentija yra jauna, tai rutina pavidalinasi pagal šlykščiausius ir pigiausius svetimus trafaretus. <…> Inteligentijos tikra to žodžio prasme nėra. Tradicijos saitų nėra, dėl to inteligentas elgiasi kaip tinkamas ir nėra  ribos, kurios jis nedrįstų peržengti“. Filosofai gamino lietuvių tautai kultūrines programas, tik jos nelabai jautėsi tarp gyvenimo realijų.

        Vytautas Kavolis pastebėjo: „Mūsų sąmoningumas nepakankamai aiškus, mūsų tapatybė užgožta skolinių, nesame dar tiek atsiplėšę nuo kaimo, kad galėtume ugdyti modernią kultūrą, mūsų vadai – jaučiai“ (Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius, 1994, p. 265).

      Siekį ugdyti tautinę lietuvių kultūrą ir ją derinti su atvirumu pasauliui ir jo kultūrai ir menui skatino rašytojų studijos užsienyje  (Balys Sruoga, V.Mykolaitis-Putinas,  Kazys Binkis,  Jurgis Savickis, Ignas Šeinius, Antanas Vaičiulaitis, Juozas Keliuotis ir kt.). Užsienio universitetuose mokėsi įvairių sričių gabūs studentai. Vyko gyva idėjų apykaita. Kultūrai vaisinga įtampa tarp realistinių tendencijų ir naujų modernių ieškojimų buvo juntama visose meno srityse.

      Operos įkūrimas – didžiulės svarbos įvykis, lietuvių scenos kultūrą pakėlęs į kitų Europos tautų lygį.  Taigi Lietuvos menas rodė savo vidinį brandumą.

       Maždaug iki 1930 metų lietuvių kultūra tarsi įsigyveno Lietuvos valstybėje. Lietuvių tautai savo dvasinės kultūros – mokslo, meno ir literatūros – reikalas buvo toks pat būtinas, kaip ir duonos kąsnis (V.Mykolaitis-Putinas). Bet pasak J.Tumo-Vaižganto, „knygų spinta lietuviams dar buvo nežinomas baldas”.

      Pagrindinis literatūros kelias ėjo per skaitantį, jaučiantį, mąstantį žmogų. Lietuvos kultūros ugdymo kryptis, puoselėta filosofo prof. Stasio Šalkauskio, artima V.Mykolaičiui-Putinui – orientacija į visuotinę humanistinę problematiką.