Ką Lietuvai primena Gegužės 9-oji?

Janina Survilaitė

Lietuvos  istorijoje žodžiai „išeiviai“ ir „emigrantai“ 21-ame amžiuje įgavo  prieštaringas spalvas. Antrasis pasaulinis karas yra padarinys geležinės sienos, 50 metų negailestingai atskyrusios dvi tautos dalis. Atgimus Lietuvai, susipažinome su nuo Lietuvos atplėštais išeiviais, sovietinėje mokykloje  vadintais tėvynės išdavikais.

„77-osios Antrojo pasaulinio karo metinės sutinkamos „klaidinga samprata“, – rašo Vokietijos „Bund“ (2022-05-06) žunalistė. Karas Ukrainoje parduodamas kaip karo prieš fašizmą ir nacius tęsinys. – „Rusų tauta įstumiama į krizę… Vyksta pokyčiai Vokietijos atminties ir tapatybės kultūroje“… Ant Raudonosios armijos paminklų Berlyne rašinėjami antisemitiški šūkiai.

Apie pasaulyje žiauriausią,  išsigimusį sovietų režimą daug pasakojo mums Šveicarijos senoji lietuvių karo pabėgėlių karta. Jos veikla okupacijos metais užėmė ryškiausią vietą bendrojoje Lietuvos istorijoje. 50 metų jų egzistenciniai namai buvo pažangi, demokratiška, krikščioniška, laisva Europa, tapusi gyvenimo idealu: išlikti žmogumi ir aukotis savo okupuotos tautos laisvei ir gerovei. Mirusi garbinga pabėgėlių – elito – karta, rodžiusi tautai kelius į teisingą Europos politiką, pirmaisiais pokario metais sovietinės Lietuvos vyriausybės buvo nuteista (už akių!) sušaudyti. Išnaikinti valstybiniai lietuvių tautos garbės ženklai, perdirbtas V. Kudirkos himnas… Visa tai išsaugojo išeivija.

Skaudu matyti, kad mirus vyresniajai Šveicarijos lietuvių pabėgėlių kartai, jos patriotinė veikla naujų emigrantų negailestingai nustumta į istorijos  paraštes. Tik perėmusi iš vyresniosios išeivijos vairą, sovietinio režimo  išauklėta Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) – naujų emigrantų – vadovė, buvusi aktyvi komjaunimo sekretorė Jūratė Caspersen iš internetinės ŠLB svetainės ištrynė visas Šveicarijos lietuvių elito pavardes, išniekino jų pasiekimus kovoje už išsivadavimą,  nors lietuviška išeivija – tikroji Europos sąžinė ir demokratija, tautos atminties sveikoji pusė, kuri augo ir brendo laisvojo pasaulio erdvėje, kūrybinių gijų ir gelmių, vakarų krikščioniškojo tikėjimo įjausmintų  gyvensenos metaforų delnuose – išskirtinė tautos ląstelė, su įgimtu savasties branginimu, santarve ir tolerancija kitoms tautoms.

Tenka apgailestauti, kad naujieji Šveicarijoje gyvenantys lietuvių emigrantai, kaip ir  atgimusios Lietuvos Respublikos naujieji diplomatai, niekada nepasidomėjo iš Tėvynės į Šveicariją pasitraukusių tautiečių siekiais šimtmečių kelyje. Vien dėl to, kad mūsų tėvynainiai niekada Alpių šalyje nebuvo ekonominiai emigrantai, o tik politiniai pabėgėliai ar mokslo ir politinės patirties žinių siekiantys – istorija juos charekterizuoja pakiliai ir pagarbiai.

…Nuvilia didelės politinės klaidos emigrantų veikloje. Štai: LR spaudos, radijo ir televizijos rėmino fondo (2018-2020) paremta ŠLB surengta mėgėjiškų fotografijų paroda „Mes ir Jie“, kurioje neprisiminta nė vieno tautai nusipelniusio išeivijos patrioto  pavardė, parodo mūsų emigrantų mąstymo siaurumą ir dvasinę ubagystę… Kaip primityvią fotomeno parodą Lietuvoje priėmė talentingi Vilniaus ar Kauno LR fotografijos sąjungos tarptautiniais apdovanojimais pažymėti fotomenininkai? Tai   ilgai liks viešu nesusipratimu. Kaip  lėkšto primityvumo dabartinės ŠLB vadovės kalbas pakenčia  mirusios išeivijos palikuonys? Kaip jie turi jaustis matydami, jog  Pasaulio lietuvių bendruomenės išleistoje „Egzodo rašytojų antologijoje“ (2019) nėra nė  vieno žymiojo tautos poezijos ir prozos genialaus pirmtako… Juk aukštai PLB valdyboje sėdintis emigrantas privalo žinoti, kokią lietuvybės ir politinės brandos tolimesnę tąsą jis turi tęsti,ištvykęs gyventi į užsienį ir už kokius lietuviškos kultūros dvasinius turtus yra atsakingas?..

Nemokšiškai 2010 metais ŠLB vadovei sumanipuliavus ŠLB įkūrimo datą, vis nesibaigia analfabetiški LR Užsienio reikalų ministerijos vadovų „svarstymai“, kodėl ištaisyta data neatitinka istorinės išeivijos veiklos realybės, klaidina ir pažeidžia istorinius principus ir faktus. Šveicarija visame pasaulyje nebuvo ir nėra lyginama su jokia kita pasaulio šalimi, nes joje, kaip minėta, nėra jokių lietuvių ekonominių emigrantų bangų, kaip Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Kanadoje, Australijoje ir kitose pasaulio šalyse! ŠLB nuo 1952 metų vasario 17 dienos įsikūrimo yra legaliai  veikianti neutralioje pasaulio šalyje Šveicarijoje, o ne kokioje kitoje pasaulio šalyje, jos garantas – Šveicarijos konfederacijos patvirtinti ĮSTATAI!

Nuskambėjus Pergalės saliutams 1945 metų gegužės 9-ąją, priverstinai Šveicarijoje pasilikę Lietuvos piliečiai 50 okupacijos metų  paskyrė  Tėvynės laisvei atgauti, todėl nusipelnė ypatingo įvertinimo ir pagarbos. Jų nuopelnus Tėvynei, didžiulius jų asmeninius pasiekimus Vakarų Europos mokslo, meno, kultūros ir politikos baruose privalome suverti į brangiausią Tautos išlaisvinimo perlų vėrinį.

Savo straipsniuose dažnai primenu žymias tautiečių asmenybes, Antrojo pasaulinio karo nelaimių atblokštas į Šveicariją, nes gerai žinau, kad nė vienas naujasis emigrantas ar LR diplomatas jų vardų niekada nepaminės ir nepagerbs, nors jie visi iki mirties buvo neatskiriama Tėvynės Lietuvos istorijos dalis. „Kai pasaulyje 1945-ųjų gegužės 9-ąją  nuaidėjo pergalės saliutai – mes žinojome, kad į okupuotą Tėvynę niekada gyvi negalėsime grįžti“, – liūdnai patvirtindavo kiekvienas Šveicarijos ir laisvojo pasaulio  lietuvis.

Mes, nauji emigrantai, 20-ojo amžiaus paskutiniame dešimtmetyje atvykę iš atgimusios Lietuvos, niekada nepamiršime žymaus Vakarų Europoje teologijos-filosofijos mokslų daktaro, ŠLB kapeliono, kunigo, profesoriaus Jono Juraičio spalvingų patriotinių pamokslų, jo priesakų: „Neužmirškite, vaikai, kaip 50 metų jautėsi lietuvis, neturėdamas savo Valstybės?“

Giliai įstrigo ir nuolatinis medicinos daktaro Jurgio Steponavičiaus priminimas, kad kiekvienas paskaitytume Fiodoro Dostojevskio knygą  „Užrašai iš mirusiųjų namų“ – ten apie Rusijos kareivių ir kalėjimo prižiūrėtojų žiurumą rašoma tiems, kurie siekia laisvės… Tą šiandien matome Ukrainos kare.

Kiekvienam mūsų išeiviui Antrojo pasaulinio karo pergalė sukeldavo tik juodžiausius  prisiminimus… Mano vyras Stasys Vaitkevičius, 1944-ųjų karo pabėgėlis, vis kartodavo: „Savo mirties dieną gerai žinau – mirsiu Gegužės 9-ąją, kai rusai, iki soties prigėrę nekaltų tautų kraujo, švęs savo kasmetines pergales…“ Aiškiaregiai, pranašai ir būrėjai mums aiškina, kad tai pranašystės užkodavimai…

Kiekvieną Gegužės 9-ąją kalbu už visą išeiviją lietuvišką maldą „Amžiną atilsį“. Laimei, kad tos lietuviškos maldos sovietiniai ateizmo budeliai nesuspėjo iš mūsų sielų  išrauti.