Į karą einame kaip lunatikai

Buvęs Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy specialusis patarėjas 2007–2012 m. užsienio politikos ir tarptautinių reikalų klausimais, patyręs tarptautinių santykių analitikas ir strategas Henri Guaino straipsnyje LE FIGARO – Nous marchons vers la guerre comme des somnambules (Mes einame į karą kaip lunatikai) pasaulį įspėja apie gresiančią milžinišką katastrofą. Henri Guaino veda taiklias paraleles tarp 1914 m. vasaros ir mūsų dienų. Tai yra tarp Pirmojo pasaulinio karo išvakarių ir šiandienos situacijos.

Pasak autoriaus ir vienu ir kitu atveju didžiųjų šalių lyderiai bei kariškiai, nors ir suprasdami padėties pavojingumą, veikia lyg kokie lunatikai. Vakarai ir NATO šiandien beatodairiškai stumia Rusiją į kampą, naudoja priešininko atžvilgiu įžeidžią retoriką, o Rusija savo ruožtu rengiasi žūtbūtinėms kovoms ir jokiomis aplinkybėmis nesiruošia pasiduoti ar atsitraukti. Nors abiejų konfliktuojančių pusių lyderiai bei aukštieji kariškiai nėra silpnapročiai, yra psichiškai sveiki ir racionalūs žmonės, tačiau veikia visiškai iracionaliai. Tarsi užhipnotizuoti entuziastingai kursto milžinišką karo mašiną ir… tikisi pergalės… Tačiau mažai kas pagalvoja, o kiek tokia ,pergalė’ galėtų kainuoti gyvybių? Vaikų, moterų, senelių, berniukų ir mergaičių, paauglių, kariškių ir civilių?

Taip klostantis įvykiams diplomatinei iniciatyvai ir pafėties deeskalacijai vietos praktiškai nebelieka. Tačiau užsispyrusiai rengiamos karo mašinos, varoma beatodairiška propaganda, metami didžiuliai pinigai. Ir vardan ko? Autorius primena, kad Pirmajame pasauliniame kare 1914–1918 m. žuvo 20 milijonų žmonių, o Antrajame 1939–1945 m. – net 60 milijonų žmonių, kurių trys ketvirtadaliai buvo niekuo dėti civiliai… Kyla klausimas, kiek žūtų Trečiajame pasauliniame kare, jei jis prasidėtų įau šią vasarą? Kartu prancūzų analitikas įspėja ir apie vidines Prancūzijos-Europos Sąjungos grėsmes: prancūzų visuomenės irimą, eižėjimą bei dezintegraciją, ES politinį veidmainiškumą ir moralinę eroziją.

Nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios prabėgus vos geram mėnesiui, jau 1914 m. rugsėjo 7 d. Vokietijos Generalinio štabo viršininkas, kuris karo išvakarėse labai stropiai rengė Vokietiją pergalingam karui, viename savo raporte rašė: „Man susidaro įspūdis, kad esu atsakingas už visus šiuos siaubus, kurie šiandien vyksta. Tačiau aš negalėjau elgtis kitaip. Viskas vyko tarsi spirale, kur vienas dantratis mechaniškai stumia kitą ir varo visą pragariško karo mechanizmą…“

Vincė Michejeva

Parašykite komentarą