Disidentinio judėjimo ištakos

Juozas Brazauskas

Antrojo pasaulinio karo pabaiga, panaikinusi nacių priespaudą Europoje, neatnešė laisvės tik Baltijos kraštams. Juose rudąją okupaciją pakeitė kita – raudonoji. Didesnėje Lietuvos dalyje 1944 metų vasarą, o Žemaitijoje rudenį, vėl įsiviešpatavo sovietų režimas. Jis rėmėsi komunistų partija, valstybės saugumo struktūromis, valdininkais, prokuratūra, kariuomene ir stribų būriais. Lietuvoje po 1944 metų iš aktyviai nesutinkančių su sovietine okupacija formavosi pasipriešinimas ir emigracija. Pasipriešinimas jungė ginkluotą partizanų karą ir legaliai gyvenančiųjų bei nelegaliai veikiančiųjų pogrindinių organizacijų narius.

Emigracijos tikslas buvo išgelbėti tautos dvasines jėgas ir kultūrinį identitetą bei diplomatinėmis ir politinėmis priemonėmis prisidėti prie tautos išvadavimo. Pasipriešinimas ginklu išaugo į dešimtį metų trukusį partizaninį karą. Sovietų valdžiai 1944-1953 metais pavyko įveikti ginkluotą Lietuvos laisvę gynusių partizanų kovą. Lietuvoje pasipriešinimo mastai buvo dideli. Sovietų valdžia turėjo mesti didžiules jėgas pasipriešinimui palaužti.

Buvo veikiama dviem kryptimis: 1) didinant represinį aparatą ir naudojant itin brutalius metodus (sušaudymai, kankinimai, tardymai, masiniai gyventojų trėmimai) ir 2) stengtasi demoralizuoti tautą, vis daugiau žmonių įtraukiant į sovietinės visuomenės ir valstybės kūrimą.

Atėjo sudūžusių vilčių ir socialinių susidūrimų laikotarpis. Lietuva jau niekaip negalėjo paveikti įvykių raidos savo naudai. Baltijos kraštų klausimas pokario taikos konferencijose nebuvo svarstomas. Likome vienui vieni su savo tautos kančia.

Pokario politinė emigracija savo uždavinius iš esmės įvykdė, išlaikydama tautinį identitetą, sukurdama turtingą egzilio mokslinę ir grožinę literatūrą bei prisidėjusi prie Lietuvos valstybės atkūrimo.

Žmonės Lietuvoje neteko vilties sulaukti Vakarų pagalbos. Sovietinės valdžios teroras tapo gyvenimo norma. Ir visai nesvarbu, ar buvai vokiečių kolaborantas, atviras Lietuvos patriotas, privatus ūkininkas, inteligentas ar miesto darbininkas. Visas šias grupes vienaip ar kitais paveikė teroras. Mirus 1953-iaisiais Stalinui, prasidėjo naujovės. Liovėsi gyventojų masiniai trėmimai, persekiojimai. Mirė diktatorius, bet stalinizmo sistema liko. Karo ir pokario metais buvo prarasta apie 30 proc. prieškarinių gyventojų – dėl mirties, deportacijų, pasitraukimo į Vakarus. Nedidelį gimstamumą kompensavo į Baltijos kraštus atsiųsti kolonizatoriai. Rusakalbiai imigrantai tikėjosi, kad vietiniai gyventojai asimiliuosis su jais. Kaimas sunkiai atsigavo nuo prievartinės kolektyvizacijos. Lietuvos kultūra liko sustingusi. Mokyklos nebuvo visai surusintos, tačiau Nepriklausomybės metų laimėjimai buvo prarasti.

Egzistavo rezistencija. Per visą okupacijos laikotarpį taip ir nesugebėta visiškai palaužti tautinio ir religinio pasipriešinimo. Sumažėjus terorui, atsirado galimybė rinktis tarp mirties ir kolaboravimo. Nors didžioji dalis visuomenės palaipsniui prisitaikė prie sovietinio režimo, daugybė žmonių toliau ieškojo būdų, kaip nuo sovietizacijos ir rusifikacijos apsaugoti tautines tradicijas ir vertybes, išlaikyti moralinius ir religinius įsitikinimus.

Algirdas Julius Greimas pabrėžė: „Lietuvių tautai padaryta skriauda yra tiktai tada, jei ji įrašyta į skriaudžamos žmonijos bylos lapus”. Mes buvome tos bylos liudininkai. Lietuvos žmonės kentėjo nuo Maskvos sovietinės valdžios ideologinio bei adminisracinio spaudimo ir nuo „savų“ marionetinės valdžios veiksmų. Jėgos buvo nelygios ir okupacinė sąmonė Lietuvoje iš dalies buvo įdiegta. Ir vis dėlto Lietuvoje žmonės vylėsi anksčiau ar vėliau sulaukti nepriklausomybės. Klausimas buvo: kada ir kaip ją vėl atgausime?

Šeštajame dešimtmetyje vykę politiniai pokyčiai suformavo naują atmosferą visuomenėje. Tam įtakos turėjo 1956 metų įvykiai Vengrijoje. 1955-1958 metais KGB Lietuvoje išaiškino 61 jaunimo organizaciją, kurioms priklausė 303 žmonės.

Pirmoji vieša protesto demonstracija įvyko 1955 metų lapkričio 2 dieną Kaune. Per Vėlines karių kapinėse, giedant tautines dainas, įvyko susidurimai su milicija. Vėlinės Vilniuje ir Kaune paminėtos ir 1956 metais Kauno senosiose (Karmelitų) ir Vilniaus Rasų kapinėse. Kitais, 1957, metais, lapkričio 2-ąją, per Vėlines, į Kauno senąsias kapines vėl gausiai rinkosi žmonės. Jie degė žvakutes, būriavosi, skandavo šūkius „Laisvės!” KGB pastangos neleisti pagerbti mirusiųjų išprovokavo didelius neramumus. Milicija ir KGB pabandė jėga išvaikyti minią, per vykusias muštynes trys milicininkai buvo sužeisti, demonstrantai apsvaidė milicininkus kapinėse buvusių paminklų betono gabalais. Buvo suimti 105 demonstrantai: tarp jų – 59 darbininkai, 11 studentų ir 13 moksleivių. 1958 metais, vadovaujantis LKP Kauno miesto ir Kauno miesto DŽDT Vykdomojo komiteto nutarimu Nr. 1163 „Dėl meno darbuotojų palaikų perkėlimo į Petrašiūnų kapines”, žymūs žmonės buvo perlaidoti iš senųjų Kauno kapinių prie Vytauto prospekto į Petrašiūnų kapines, kad norintys negalėtų miesto centre pagerbti kovojusių, kūrusių ir stiprinusių Lietuvos valstybę atminimą. Čia buvo įrengtas Atlanto nugalėtojų lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejus. Stovėjo paminklas „Žuvome už Tėvynę”. Čia buvo palaidoti Lietuvos kariuomenės kariai. Žymių žmonių palaikų perkėlimo darbus finansavo valstybė. Juos buvo numatyta atlikti iki 1959-ųjų sausio 1 dienos. Bet iki šiol senose Kauno kapinėse yra išlikusios buvusių kapų vietos. 1956-1957 metais protesto akcijos iki pat 1972 metų po Romo Kalantos susideginimo Kaune kilusių manifestacijų buvo didžiausios masinės, taikios protesto akcijos sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Ištrauka iš leidimui ruošiamos knygos Juozo Brazausko „1972-ieji. Metai, pažadinę tautą.“

4Du und 3 weitere Personen

Parašykite komentarą