Laisvę Lietuvai ! 1972 metų gegužės 14-oji

Juozas Brazauskas

Pirmąja pamaina Lietuvos partizanams neginkluoto pasipriešinimo kovoje tapo jauniausia karta – moksleiviai ir studentai. Stalininiu ir „atšilimo“ laikotarpiu pogrindžio sąlygomis jie būrėsi į organizacijas. Kartais jų veikla išaugdavo į atviro pilietinio nepaklusnumo akcijas. Vienos garsiausių – Vėlinių minėjimas 6-ojo dešimtmečio viduryje.

Vėlesniais metais dalis jaunų žmonių negalėjo susitaikyti su gyvenimu uždaroje, konservatyvioje ir individo laisvę stipriai varžančioje visuomenėje. Jų jaunatviškas maištavimas dažnai mišo su patriotiniais jausmais. Pro „geležinę uždangą“ jaunimą pasiekė hipių judėjimas. Hipiams mažai rūpėjo politika, tačiau jų laisvės troškimas atsimušdavo į režimo pastatytas sienas, todėl ugdė norą priešintis. Neatsitiktinai nemažai jų kartu su kitais jaunais žmonėmis (studentais, darbininkais) dalyvavo Kauno įvykiuose 1972 metų pavasarį.

Tų metų gegužės 14 dieną nuolatinėje hipių susirinkimų vietoje – Kauno muzikiniame sodelyje priešais miesto Vykdomojo komiteto pastatą – apsipylė benzinu ir susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta. Kai kurie liudininkai teigia, kad jis sušuko „Laisvę Lietuvai!“ Žmonės tai įvertino kaip politinį protestą prieš sovietų okupaciją. Per jo laidotuves gegužės 18 dieną kilo politinė demonstracija su tautiniais šūkiais. Kelių tūkstančių, daugiausia jaunų žmonių, eisena pavirto riaušėmis. Protestai tęsėsi ir kitą dieną.

R.Kalantos susideginimas ir po to kilęs masinis bei atviras pasipriešinimas išjudino jaunimą visoje Lietuvoje. Kai kur mėginta surengti panašias demonstracijas, platinti antisovietinius lapelius, suaktyvėjo jaunimo organizacijų kūrimasis. Vėliau R.Kalantos auka įgavo didelę simbolinę reikšmę.

1972 metais sovietų okupuotoje Lietuvoje 17 tūkstančių žmonių pasirašė Leonidui Brežnevui ir SNO generaliniam sekretoriui Kurtui Walheimui adresuotą peticiją su reikalavimu laikytis SSRS Konstitucijoje įrašytos teisės į religinę laisvę.

Po Brazinskų ir Kudirkos žygių tai buvo pats žymiausias naujas lietuvių išpuolis. Užsienio spauda tai plačiai komentavo. Tačiau tikrą visuomenės pasipriešinimo judėjimo sprogimą sukėlė Romo Kalantos susideginimas. Tai buvo „mūsų politinio subrendimo ženklas ir naujo, sąmoningo gyvenimo slenkstis” (Romualdas Ozolas. Atgimimo ištakos. 1970-1980 metų Lietuvos kultūros gyvenimo štrichai. Vilnius. 1996, p. 186). Visa, kas bus ateityje, buvo pažymėta šios mirties ženklu. Taip baigėsi taikaus sambūvio su okupantais laikas.

R. Kalanta nepaliko jokių jo poelgį paaiškinančių užrašų (paskutinis po mirties rastas įrašas užrašų knygutėje: „Dėl mano mirties kaltinkite santvarką“). Romas Kalanta, kaip ir jo broliai, priklausė komjaunimo organizacijai, tačiau taip pat buvo giliai tikintis. Mokyklos anketoje į klausimą, ką norėtų veikti ateityje, parašė, kad norėtų tapti kunigu. Dėl po to kilusių nemalonumų R.Kalanta buvo priverstas pereiti į vakarinę mokyklą ir pradėjo dirbti fabrike. Yra žinoma, jog vaikinas domėjosi menu, skambino gitara, piešė.

Pasklidus žiniai apie R.Kalantos mirtį, į Kauną suvažiavo tūkstančiai žmonių ne tik iš visos Lietuvos, bet taip pat iš Latvijos ir Estijos. Kad ir kokie iš tikrųjų buvo jaunuolio tikslai, jo mirtis interpretuota kaip protestas prieš Baltijos valstybių okupaciją. Likus kelioms valandoms iki planuotos laidotuvių ceremonijos, valdžios įsakymu palaikai paskubomis palaidoti. Priešais R.Kalantos namus susirinkusi minia ėmė skanduoti „Kur Romas?“, o vėliau pajudėjo milicijos komisariato link. Gatvėse prasidėjo dvi dienas trukę neramumai, kuriuose dalyvavo daugiausia jaunimas. Demonstracijose skambėjo šūkiai „Laisvę Lietuvai“. Keli šimtai protesto dalyvių buvo suimta.

Įvykiai Kaune sukėlė Lietuvos komunistų partijos ir KGB pareigūnų sumišimą – Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje tai buvo precedento neturintis atvejis. Gegužės 18 dieną rengtas laidotuves KGB privertė dviem valandomis paankstinti, kad žmonės nespėtų susirinkti. Tada link R.Kalantos namų Panerių gatvėje traukusi jaunimo minia plūstelėjo į Laisvės alėją. KGB ataskaitų duomenimis, per abi dienas į gatves išėjo per 3 tūkst. demonstrantų. Jiems malšinti sutelkta per 7 tūkst. draugovininkų, milicininkų, kareivių ( Kastytis Antanaitis. Kalantinės ir jų aidai. Romo Kalantos auka. Sudarė E. Aleksandravičius, S. Žukas. Vilnius, 2002, p. 52).

Masinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko dvi dienas, neramumai nuslopinti tik gegužės 19 d. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai, aktyvesnieji – įkalinami. Buvo suimti 402 asmenys. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų. Iš viso 50-čiai žmonių iškeltos civilinės, dešimčiai – baudžiamosios bylos, iš jų 8 nuteisti: V.Kaladė, A.Kačinskas, R.Baužys, V.Urbonavičiūtė, K.Grinkevičius, V.Žmuida, J.Prapuolenaitis, J.Macijauskas. Pagal kitus šaltinius baudžamojon atsakomybėn buvo patraukti dar du mokiniai: G.Pociūnas ir R.Truškauskas.

Pagrindiniai eitynių organizatoriai nuteisiami ne kaip politinių riaušių rengėjai, bet kaip chuliganai ir „asocialūs elementai“ – taip buvo dangstoma „kova su hipiais“: per patį sovietmetinės stagnacijos suvešėjimą kiekvienas hipių gyvenimo būdą dievinąs džinsuotas, plačiakelnis, ilgaplaukis jaunuolis avansu buvo vadinamas santvarkos priešu. „Įvykis Kaune parodė, kad tėvų išlaikomi chuliganai ir šiaip padugnės jaunuolio susideginimui norėjo suteikti politinį atspalvį, politinį pagrindą.<…>Spauda, kartu mes dažnai neatkeipdavom dėmesio į tokius besišlaistančius gatvėse elementus. Tai rodo, kad dar prasimuša buržuazinės atgyvenos, prieš kurias kovoti – visos spaudos reikalas“( Iš „Šluotos“ redakcijos pirminės partinės organizacijos atviro susirinkimo protokolo.1972 -05-31. LYA, f.15020, ap.1. b.10, l.23-24)

Demonstracijose dalyvavo ir aplinkinių miestų bei miestelių jaunimas. Komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus ataskaitose bandė įtikinti Maskvą, kad tai buvo nereikšmingas chuliganizmas, nes esą nebuvo nuteistas nė vienas eitynėse dalyvavęs studentas.

R.Kalanta oficialiai pripažintas psichikos ligoniu, tačiau 1989 m. posėdžiavusios komisijos, trūkstant paprastų įrodymų, galiausiai Kalantą pripažino psichiškai sveiku. Aštuonerius metus tėvams neleista ant sūnaus kapo pastatyti paminklo – esą liaudies priešas nevertas pagarbos. Paminklas Romainių kapinėse iškilo tik 1982 metais.

Po šių įvykių sustiprėjo įvairiausių formų visuomenės pasipriešinimo judėjimas. Imti platinti atsišaukimai, ant sienų atsirasdavo antisovietinių užrašų, susikūrė nemažai konspiracinių grupių (daugiausia jaunimo). Užfiksuoti dar trys susideginimai. R.Kalanta tapo tautos didvyriu, o narsos įrodymu tapdavo jau vien gėlių padėjimas susideginimo vietoje ar ant jo kapo, mat už tai galėjo suimti.

Vieną 1972 metų birželio naktį Kaunas–Klaipėda paplentėje netoli Ariogalos, prie šaltinio ant Dubysos šlaito, Vilniaus studentų pastatytas metalinis kryžius su užrašu „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą”. Naktį su technika paminklas buvo išrautas ir sunaikintas.

1989 metais Kaune, Laisvės alėjoje (miesto sodelyje), vyko 14 dienų bado streikas dėl Romo Kalantos vardo reabilitacijos. Buvo pasiektas leidimas pastatyti paminklą ir Romo Kalantos vardu pavadinti gatvę Kaune (Petrašiūnų mikrorajone).

2000 metų liepos 4 dieną R.Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1990 metais pastatytas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimondas Banionis ir Andrius Šiuša); parašytos knygos: Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (1998), „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (1997).

Atgavus nepriklausomybę, Kaune R.Kalantos garbei pastatytas paminklas. 2002 metais, dalyvaujant Lietuvos Prezidentui Valdui Adamkui, Kaune atidengtas paminklas „Aukos laukas” ( skulptorius Robertas Antinis jaunesnysis, architektas Saulius Juškys). Šiomis dienomis jis vėl buvo Atminties laukas.

Ištrauka iš leidimui ruošiamos knygos Juozo Brazausko „1972-ieji. Metai, pažadinę tautą.“