Knyga, pažadinusi visuomenę

1972-ieji. Metai, pažadinę tautą. Taip esu rašęs apie tuos metus. Išskirčiau šiuos įvykius: lietuviškai pasirodė Džeko Keruako (Jack Kerouac) „Kelyje“, Lietuvos Katalikų bažnyčios Kronikos pasirodymas, Kauno dramos teatre režisierius Jonas Jurašas pastatė Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“, Kaune, sodelyje prie Muzikinio teatro, susidegino Romas Kalanta, disidento Juozo Keliuočio drama.

Šį kartą apie kultinio romano „Kelyje“ pasirodymą. Tai dar gerai prisimenu. Buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas. Nei kaimynai latviai, nei estai, nei pagaliau lenkai garsiojo D.Keruako vertimo neturėjo, o mes džiaugėmės 25 tūkstančių tiražu. Tiesa, jis labai greitai iš knygynų buvo išgraibstytas. Būtina paminėti ir puikų vertimą (anglų kalbos vertėja Irena Marija Balčiūnienė).

Kas jis, Džekas Keruakas? Tai – žymiausias bitnikų kartos atstovas. Kaip ir dailininkai impresionistai, taip ir bitnikai buvo maža artimųjų draugų grupė, vėliau išaugusi į judėjimą. Bitnikas – dievinęs džiazo muziką, besikraustantis iš vieno kampo į kitą. Jei kam atrodo, kad tai tuščias laiko leidimas, žinokite – netiesa. Tai gyvenimo filosofija, gyvenimo prasmės paieškos: „Žinai, Selai, kur tik gyvenu, mano lagaminas visada kyšo iš po lovos, aš pasiruošęs išvykti arba būti ištrenktas. Aš nutariau nieko nesistengti sulaikyti. Tu matei, kaip aš bandžiau tą padaryti, tiesiog iš kailio nėriausi, ir tu žinai, kad tai nesvarbu, ir mes žinome, kas tai yra laikas – kaip sulėtinti jį ir vaikščioti ir tirti ir kaip senamadiškai duoti garo, o kaipgi dar galima pajusti kaifą? Mes žinome.“

Jungtinėse Amerikos Valstijose romanas „Kelyje“ leistas keletą kartų, begalę leidimų jis sulaukė daugelyje šalių. Dažnai ant knygos viršelio tarp keliaujančiųjų mėgdavo įsiamžinti koks žinomesnis žmogus. Lietuviškame romano leidime jau Atgimimo laikais pažįstantys ir pastabūs ant viršelio galėjo įžiūrėti vieną iš „Literatūros ir meno“ žmonių…

Knygų jaunimui anuomet buvo labai mažai. Iš užsienio vertimų, be minėto D.Keruako romano, paminėtinas tik Džeromo Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Tiesa, įspūdį paliko Justino Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“(1961), kur pagrindinio veikėjo Staugaičio lūpomis rašytojas perteikė tuomet draudžiamų filosofų Martino Haidegerio ir Edmundo Huserlio mintis. Šiandien šioje apysakoje kažkodėl akcentuojamos kitos mintys ir kiti interesai…

Vertėjai sovietmečiu priklausė žmonių kategorijai, kuri stengėsi įleisti kiek įmanoma daugiau Vakarų kultūros. Kai 1972 metais lietuviškai pasirodė D.Keruako romanas „Kelyje“, romano vertėjai Irenai Balčiūnienei buvo dvidešimt devyneri – tiek pat, kiek ir autoriui. Ištaisytas, suredaguotas, sutrumpintas ritinio tekstas Amerikoje buvo išspausdintas po šešerių metų – 1957-ųjų rugsėjo 4 dieną. Ekstravagantišką Kerouaco rašymo būdą šiek tiek primena ir ne visai įprastas „Kelyje“ vertimo būdas – didelė jo dalis buvo išstuksenta rašomąja mašinėle ant Labanoro girioje po išlakiais beržais ant kelmų įtaisyto stalo…

Pasakoja Irena Balčiūnienė: „Likimo lėmimu gyvenau Hitlerio ir Stalino suformuotame pasaulyje, bet tėvų meilė bei rūpestis buvo apgobę jį saugiu vaikystės kiautu. Su be galo šviesiais lietuvių kalbos mokytojais Juozu Rimantu ir Stase Ramanauskiene buvau aplankiusi Žemaitės, Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos, Vinco Krėvės gimtines ir amžinojo poilsio vietas. Girdėjau pasakojimų, kurie skyrėsi nuo vadovėlinių tiesų. Pažinojau daugybę iš tremties grįžusių tėčio jaunystės draugų ir bendražygių, lankiausi jų namuose, klausiausi kalbų apie Nepriklausomybės laikus, emigravusius draugus ir gimines. Skaičiau daugybę kitiems sovietmečiu neprieinamų knygų. Buvau priimta į darbą „Vagos“ leidykloje, kur buvo susitelkusios pačių kultūringiausių žmonių pajėgos – Dominykas Urbas, Vytautas Petrauskas, Danutė Krištopaitė, Sigita Papečkienė, Rožė Jankevičiūtė, Juozas Naujokaitis, Petras Velička, Adomas Druktenis, Donata Linčiuvienė, kur savo vertimus atnešdavo iš tremties grįžę Vytautas Kauneckas, Juozas Urbšys, Edvardas Viskanta, Valys Drazdauskas, Juozas Keliuotis. Tai buvo aukštos kultūros ir rezistencinės dvasios žmonės, kupini ironijos ir saviironijos. Būnant tarp jų, man nestigo tylaus, viešai nerodomo įsitikinimo, kad gyvenu tiesoje, mąstau teisingai.

Toliau pasakoja Irena Balčiūnienė: „Laukdama pasirodant Keruako „Kelyje“, 1972 metų sausio – gegužės mėnesiais redagavau Povilo Gasiulio verstą E.Hemingvėjaus romaną „Kam skambina varpai“. Šis dvidešimt aštuonerių metų anglistas jau buvo išvertęs Džeromo Davido Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ (1966), Ernesto Hemingvėjaus „Fiestą“ (1967), Davido Store’o „Toksai sportinis gyvenimas” (1969).

Su P.Gasiulio išradingumu ir kūrybingumu buvau susipažinusi, nes 1970 metais teoriniam seminarui aktualiais vertimų kalbos klausimais buvau parengusi pranešimą „Naujosios amerikiečių literatūros žargono vertimo sunkumai D.Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Žargonizmai, sudarantys stilistinį minimos knygos audinį, dar buvo keblus dalykas, teoriškai kalbininkų nenagrinėtas, rašytojų nevartojamas, tačiau P.Gasiulis nepuolė, kaip daugelis šiuolaikinių genijų, verkšlenti ir kaltinti kalbą, o nepaprastai šmaikščiai ir kūrybingai perteikė žargono skurdą, arba vadinamąją kalbos makulatūrą, ir sudėtingus pagrindinio veikėjo jausmus.

E.Hemingvėjus taip pat rado būdą, kaip, neįžeidžiant skaitytojo, vartoti leksiką su tabu ženklu ir likti ištikimam šiurkščiai ispanų valstiečių prastakalbei. Juolab, kad ispanų keiksmai kupini begalinių su jausmais susijusių atspalvių, o anglų kalbos keiksmažodžiai atrodo daug labiau nuglaistyti. Iš pradžių P.Gasiulis tą stiprumą bandė reikšti gan tiesmukai arba net rusybėmis. Todėl ir galvas teko pasukti, ir ietis suremti, kaip tuos keiksmus sušvelninti, kad nebūtų per daug švelnūs.

Kai, regis, visi redaktoriniai svarstymai, ginčai, susirėmimai buvo baigti, P.Gasiulis, pastebėjęs raudonus brūkšnelius paraštėse, paklausė, ką gi jie reiškia. Ramiai atsakiau, kad šitaip leidyklos vyriausiojo redaktoriaus nurodymu pažymėjau sakinius, kurių nėra rusiškame vertime. Žinojau, kad lietuviškas vertimas bus mažiau kupiūruojamas negu rusiškas, ir su tam tikra panieka buvau palikusi vyresnybei atlikti šiuos juodus darbus. Man rankų nereikėjo teptis, todėl per daug nesukau galvos. Netikėtai P.Gasiulis pareiškė niekada nesutiksiąs, kad bent vienas žodis būtų išbrauktas iš jo vertimo. Jei taip būsią padaryta, ir aš, kaip redaktorė, neprieštarausianti, tai galiu ir vertimą pasirašyti savo pavarde. Jau net nepamenu, ką dar kalbėjau, nes staiga pamačiau menininką, meistrą, kuriam nereikia skolintis drąsos, ir išgirdau patį teisingiausią savo esmės, savybių, vaidmens – savo raudonų brūkšnelių – įvertinimą: NIEKŠYBĖ PRASIDEDA NUO TOKIŲ KAIP JŪS! Priėmiau tai ne kaip įžeidimą, o kaip vieną reikšmingiausių gyvenimo pamokų – pirmiausiai įmatyti savo klaidas.

P.Gasiulis nuėjo šnekėtis su „Vagos“ leidyklos vyriausiuoju redaktorium Kaziu Ambrasu, po to su vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju Vytautu Visocku, dar skambino į kompartijos Centro Komiteto Kultūros skyrių. Kad išverstų šią knygą, buvo metęs darbą, įsiskolinęs ir vis vien stengėsi atsiimti vertimą. Po to ilgam pateko į juoduosius sąrašus. Aš taip pat nusprendžiau palikti leidyklą ir išbandyti, ar skalsi laisvosios vertėjos duona. Šis bandymas trunka keturiasdešimt metų. O atmintyje neblėsta 1972 metų laisvės proveržiai” (Irena Balčiūnienė. Niekšybė prasideda nuo tokių, kaip aš, arba Kerouaco dvasia Lietuvoje. Literatūra ir menas.2012-05-04).

Jackas Keruakas (1922-1969) dažnai vadinamas Amerikos bitnikų kartos Homeru, o jo romanas „Kelyje“ – tos kartos odisėja. Tai buvo kultinė bitnikų ir hipių knyga, padariusi milžinišką poveikį ir literatūrai, ir gyvenimo būdui abiejose Atlanto pusėse. Ji propagavo laisvo, niekuo nesuvaržyto, neprisirišusio prie vietos ir daiktų, „tranzuojančio“ žmogaus idėją.

1957 metais išleistas romanas „Kelyje“ labai greitai tapo itin populiarus – jis unikaliai atspindėjo to laiko valkatų – bitnikų – kelionių dvasią ir gyvenimo būdą. Į šį romaną Dž.Keruakas sudėjo savo paties kelionių drauge su bičiuliu Neilu Kasadžiu (Dino Moriarčio prototipas) patirtį ir tokiu būdu netikėtai aprašė visos savo kartos keliones bei tapo dar tik užgimsiančių „gėlių vaikų“ mokytoju.

Ištrauka iš leidimui ruošiamos knygos Juozo Brazausko „1972-ieji. Metai, pažadinę tautą.“