Zalcgiterio lietuviai kviečia į gimtadienį

Svetimame krašte lietuviai ieško lietuvių, nes pasiilgsta bendravimo gimtąja kalba, lietuviškos muzikos, patiekalų. Rodos, vieni kitus ir geriau supranta nei svetimtaučiai. Kartais pats likimas suveda žmones. Jūsų dėmesiui – interviu su Zalcgiterio (Salzgitter) lietuvių atstove Žana Sirute.

–  Kas yra tie Zalcgiterio lietuviai? Oficiali organizacija ar tiesiog bendraminčių kompanija? Kiek jūsų yra?

 –  Zalcgiterio lietuviai – tai neoficiali grupelė bendraminčių, susibūrusi prieš penkerius metus – 2017 metų gegužės 20-ąją. Dabar esame apie 15 žmonių – tie, kurie prisideda prie renginių organizavimo. Neturim jokių patalpų. Yra dvi vietos, kur vyksta mūsų renginiai: arba prie Zalcgiterio ežero, arba grilinimo aikštelėje. O žiemą nuomojamės sales.
        Jau yra gerbėjų, kurie atvažiuoja į mūsų renginius ir iš toliau. Smagu, kai Lietuvoje buvę kaimynai mūsų renginiuose vėl susitinka ir bendrauja.

Iš kairės: Dainius Amšiejus, Gedas Sirutis, Karolis Zaleckas, Povilas Krocas, Arūnas Šlamiškis

  Esame gavę daug raginimų prisijungti prie oficialios Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB), bet nenorim. Mes darom viską savo malonumui ir nenorime įsipareigoti. Organizuojame renginius savo nuožiūra, kada norim ir kaip norim. Jei priklausytume VLB, jau reiktų teikti visokias ataskaitas, bet mes turime pakankamai veiklos ir nėra tom ataskaitoms nei laiko, nei noro.  Tačiau bendraujame su VLB, dalyvaujame jos veikloje.
       Daugiausia viską organizuoja mūsų šeima – mudu su mano vyru Gedu. Labai džiaugiamės, kad gauname daug dėmesio, sulaukiame palaikymo. Esame ryškūs, kaip mums visi sako. Mus labai džiugina, jog atėję į mūsų renginius veiklūs žmonės vėliau prisijungia prie mūsų. Taip susibūrė ir mūsų muzikos grupė.

     2019 metais mus pastebėjo Seimo narys Žygimantas Pavilionis ir padovanojo bei per „Reporterio Vokietijoje“ žurnalistą Darių Šulcą perdavė mums lietuvišką Trispalvę. Esame gavę Kaselio lietuvių bendruomenės  organizuotų „Laisvės sparnų“ nominaciją – už tautinės simbolikos populiarinimą Vokietijoje.

Iš pradžių buvo trise.

   –  Kokia buvo pradžia Vokietijoje?

   –  Atvažiavome į Vokietiją 2011 metų vasarį. Tik peržiemoti. Jau turėjome 11 mėnesių dukrytę, todėl aš nedirbau. O Gedas Lietuvoje dirbo akmens apdirbimo įmonėje. Tai sezoninis darbas, žiemą jo kaip ir nėra. Vokietijoje jau gyveno mano dvi sesės ir brolis, nutarėm atvažiuoti praleisti čia žiemą, pasitaupyti. Bet pamatėme, kad čia daug sunkiau, nei mes įsivaizdavome. Tai taip ir tebežiemojame čia 11 metų. Likome, nes Vokietijoje geresnės galimybės šeimai, pirmiausia vaikams. Galima gerai gyventi.

   –  Nebegalvojate į Lietuvą grįžti?

   – Kol kas tikrai ne. Gal senatvėje ant pensijų ir sugrįšim.

  –  Gal galite truputį papasakoti apie savo šeimą?

   –  Gedui yra 34-eri, man – 31-eri. Turim tris vaikus, du iš jų gimė Vokietijoje.
       Gedas yra labai patriotiškas, jam pirmus kelerius metus buvo čia labai sunku. Gedui labai svarbūs draugai. O čia lietuvių pirmaisiais metais nepažinojom.
       Gedas Lietuvoje, Skuode, žaidė motobolą. Jam buvo čia sunku be motobolo, be draugų. Jis jau keletą metų audė mintį, jog reikia surengti lietuvių susitikimą. Mes buvome girdėję, jog čia tų lietuvių yra.

O tada turbūt pats likimas Gedui atsiuntė Arūną Šlamiškį. Jis atvyko su žmona į Vokietiją ir įsidarbino toje pačioje įmonėje, Gedas buvo jo viršininkas. Pradėjo bendrauti ir sutarė, jog būtų smagu surengti tautiečių susitikimą.  Arūnas Lietuvoje irgi vesdavo renginius. Gedas nusipirko pirmąsias garso kolonėles už 500 eurų. Pirmoji gegužinė vyko prie Zalcgiterio ežero. Susirinko apie 40-50 žmonių. Atvyko ir tie žmonės, kurie ir dabar padeda organizuoti renginius.

     Iš pradžių, kol dar nerengdavome susitikimų, pradėjom padėti kitiems lietuviams tvarkyti reikalus, bendrauti su visokiom instancijom – buvom patyrę, kokia sunki ta pradžia, nors mums patiems padėjo brolis, seserys.

     Į mus kreipėsi Povilas Krocas. Išėjo iš senojo darbo ir neturėjo kur gyventi. Jis pas mus gyveno tris savaites. Aš važiavau su juo kartu į pokalbius dėl darbo. Įsikalbėjom. Pasirodo, muzikantas, groja klavišiniais. Iš Vilkaviškio.  Povilas pradėjo kartu su mumis rengti renginius. Paskui prisijungė Dainius Amšėjus. Kuklinosi, sakė: „Nu aš biškį dainuoju…“ Pasirodo, dalyvavo realybės šou „Dangus“, Marijampolės „Chorų karuose“, laidos „Kelias į žvaigždes“ atrankoje.

    Turbūt likimas atsiunčia tuos žmones, iš niekur atsiranda viskas, ko reikia.

Kaip patys vokiškai išmokote?

Dirbdami. Gedas iškart čia atvykęs dirbti pradėjo, aš – po trijų mėnesių. Bendrauji ir mokaisi.

–  O iš kur pinigai renginiams organizuoti? Juk viskas kainuoja…

 – Iš mūsų šeimos biudžeto (juokiasi). Ne tūkstančius išleidžiam. Renginių metu padedame taupyklę, kas nori, paremia. Bet šiaip į pliusą dar nesam išėję. Kiti iš mūsų grupės irgi prisideda, kas kuo gali. Tos aparatūros vertė nuo 500 eurų išaugo iki 10 tūkstančių. Čia Gedo hobis.

    Esame idėjiniai. Bet labai dėkingi visiems, kurie padeda. Toje grilinimo aikštelėje prieš renginį, nuvažiavę 6 valandą ryto, aprenkame šiukšles, apsišluojame, nupjauname žolę – ten yra ką veikti. Gedas būna nevalgęs iš to streso. Yra tikrai to darbo: susinešimas, susivedimas. Po renginio žmonės nenori skirstytis, bet reikia dar susitvarkyti. Bet visą tą stresą atperka žmonių padėkos, pagyros, emocijos. Būna, atvažiuoja žmonės, daug metų Lietuvoje nebuvę, išsiilgę kalbos, bendravimo. Jie su ašarom akyse sako: „Jaučiuosi kaip Lietuvoje“. Tai atperka viską. Tai norisi tik eiti į priekį ir daryti dar daugiau.

        Jei eina vokiečiai pro šalį, visada pakviečiame, pavaišiname. Jie būna sužavėti, sako, kokie jūs vieningi.

        Buvo net toks sutapimas. Šventėme Jonines, žiūrim, pareina vyrukai, rodos, keturiese, nešasi dėžę alaus. Prieinu pasisveikinti, pakviesti. Sakau: „Laba diena!“ Ir man atsako: „Lab dein!“ O, galvoju, žemaičiai. Aš toliau lietuviškai: „O, kaip faina, žemaičiai.“  O jie man vokiškai atsako, kad nieko nesupranta. Pasirodo, latviai. Ėjo prie ežero Joninių švęsti ir pataikė į lietuviškas Jonines. Prisijungė ir tą vakarą pas mus praleido.

.

Ar judu prieš tuokdamiesi žinojote, jog esate tuo panašūs?

  – Ne, tikrai ne. Pradžioje buvome labiau skirtingi nei panašūs. Gedas buvo kompanijos siela, daug laisvesnis, optimistiškesnis. O aš santūresnė, skeptiškesnė, namisėda. Prieš pirmą susitikimą sakiau: „Prisirinks jaunuoliai, pridirbs ar susimuš, ar dar kas nutiks, o mes atsakingi būsim“.  Iš tiesų labai bijojau. Brolis yra sportuojantis, užsakėm marškinėlius su užrašu „Security“ ir liepėm jam vaikščioti ir žiūrėti tvarką. Bet niekada nieko nėra nutikę. Susirenka tvarkingi žmonės, kultūringi, pasilinksmina ir išsiskirsto taikiai.            

– Visada dalyvaujat pas Rasą Hoffmann, kai ten kas vyksta…                  

–  Ne visada, bet dažnokai. Ir dabar Rasa pakvietė kartu pas ją rengti Jonines. Daugiausia bendradarbiaujam su Rasa ir Kaselio bendruomene. 

– Kaselio bendruomene? Kai pasikeitė pirmininkas?

– Taip, vis tiek. Palaikom gerus ryšius su jais.  

 –  Jūsų vaikai padeda rengiant tuos susitikimus? 

–  Kuo galiu pasidžiaugti, tai tuo, kad mūsų vaikai dėka tų organizuojamų renginių turi lietuvišką dvasią savyje. Vyriausiai Deimantei yra 12-ika, Jonukui – 6-eri, tuoj bus 7-eri, Juozukui – 5-eri, tuoj bus 6-eri. Jie vis klausia, kada vėl koks renginys, mato tas tradicijas. Lavinasi jų lietuvių kalba. Vaikai visame tame auga. Mūsų vyriausia Deimantė (12 m.) yra ne kartą kartu su Arūnu dainavusi, šokusi, kepa kartu su manimi duoną, padeda man.

Žanos ir Gedo šeima

– Jūs ir duoną pati kepate?!.

–  Ko tik mes nedarom! Duoną kepam, tortus. Toje grilinimo aikštelėje esame net cepelinus virę. Sutapimas: susirinko 44 žmonės ir padarėm 88 cepelinus! Visi juokėmės.

    Kai buvo pirmasis susitikimas, Juozukui buvo tik 11 mėnesių, su gumbu ant kaktos – ėjo, griuvinėjo. Dabar kai žmonės jį pamato, sako, kaip laikas eina.

Prašom papasakoti apie būsimą gimtadienį.

  Mūsų Zalcgiterio lietuvių grupės 5-ąjį gimtadienį švęsime gegužės 28 dieną, šeštadienį, gražioje vietoje, grilinimo aikštelėje ant kalno, nuo kurio atsiveria visas Zalcgiteris.
Adresas: Grillplatz in Burgbergstrasse, 38228 Salzgitter Lichtenberg

Koncertuos Povilas ir Karolis, dainuos Dainius Amšėjus. Labai gražus balsas – net šiurpuliukai bėga, jei gražesnes dainas dainuoja. Kaip visada, renginį ves Arūnas Šlamiškis. O vakarą užbaigs DJ Gedas – jis renginiuose yra garso operatorius ir didžėjus.
Vyks taip pat loterija. Bus pramogų vaikams: piešimas ant veidukų ir figūrų iš balionų darymas.
Vaišės suneštinės.

Dėkui už pokalbį. Linkiu smagiai atšvęsti ir lauksiu nuotraukų fotoreportažui.