Teisingumo pozicijos ieškojimai

Janina Survilaitė

Poetas Liudvikas Jakimavičius sako, kad žodis „sudygsta iš sėklos, iš kurios Dievas sutvėrė pasaulį“ (alkas.lt, 2021).  Pasidžiaugdamas 2022-ųjų metų Maironio premija, Laureatas nusilenkė lietuviško dvasingumo didybei – Maironiui. Suklupo prie Poeto Maironio portreto.

Žodžio Sėkla gali sudygti tik pajutusi laisvai kvėpuojantį politinį-dvasinį TEISINGUMĄ, kuris jaunai kartai išaiškėja Rusijai pradėjus nuožmų 21-ojo amžiaus karą prieš laisvės siekiančią Ukrainą. Mums, Lietuvos rašytojų sąjungos nariams, duota teisė ir užduotis kūrybinį žodį įpinti į mūsų iškankintos tautos istorijos puslapius, nes tik ten jis skambės Vinco Kudirkos „VARPO“ šaukiniu.  Kai tauta serga, menininkas pirmasis turi pasirūpinti, kad gydymas būtų pradėtas ne nuo kūno, o nuo sielos – ten visų negalavimų šaknys. Tautos rašytojas savo kūryba įrodo, kad politiniai-patriotiniai įsitikinimai jo TAUTAI buvo, yra ir išliks svarbiausi.

Okupacijai besipriešinusi mano šeimos laisvės kovotojų dinastija irgi visą šimtmetį turėjo „Raudonojo teroro“ instrukcijas: „Neieškoti tardymo metu duomenų ir įrodymų, kad kaltinamasis veiksmu ar žodžiu išstojo prieš sovietų valdžią. Pirmas klausimas, kurį turime iškelti, yra: kokiai klasei jis priklauso, kokia jo kilmė, išsilavinimas, auklėjimas, profesija. Būtent šitie klausimai ir turi nulemti kaltinamojo likimą“.

„Rusija – atgrasi ir šlykšti šėtono imperija“, – drąsiai reiškia savo mintis Tėvynės patriotas Poetas Jakimavičius, kuris visada kūryboje „liudija savo senąją kiltį, jaučiasi saitu su išėjusiais įsitvirtinti savo žemėje“. Atsakinėdamas į žurnalisto klausimus, Poetas sakosi lauksiąs atgalinės pašnekovų reakcijos, nes labai abejoja, kad pasakyti tiesos žodžiai šiandien dar turi kokią nors prasmę…

… Kai 1995 metais Šveicarų TV laidų vedėjai, Ciuricho katalikų vienuolyno teologijos mokslų daktarei,,moderuojančiai laidas apie holokaustą ir giliai įsitikinusiai, kad jokia kita pasaulio tauta nepatyrė genocido žudynių, mėginau paklausti, ar ji žino, kaip rusų okupantai žudė lietuves vienuoles – jos katalikes seseris. …Vienuolynai buvo panaikinami, o išvežamoms į Sibirą vienuolėms, įbrukami prostitučių „diplomai“… Sibiro lagerių prižiūrėtojai ir rusų kareiviai jas be pasigailėjimo prievartavo ir žudė. Šveicarė vienuolė tokių atvejų nežinojo,ir atvirai prisipažino, kad TV laidose jokių žudynių neturi teisės minėti, – karo nugalėtojo Stalino nusikaltimų Niurnbergo procesas  neįrodė ir nepasmerkė…

Netikėjimo rašytojo tiesa yra patyręs ne vienas sąžiningas mūsų plunksnos meistras. Juk tie, kurie pergyveno rusiškos agresijos retoriką, iš gyvenimo išėjo gerokai per anksti ir retas carinės Rusijos nuskriaustųjų ar rusų okupacijos kankinių palikuonių supranta, kad rusiškoje retorikoje šimtmečiais niekas nesikeičia: agresija, cinizmas ir nekaltų piliečių žudymo mastai – visada stebėtinai žiaurūs ir niekada neįrodomi…

Tris dešimis kūrybinių metų save vadinu išeivijos rašytoja, nes iš naujų Lietuvos emigrantų ir Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos (URM) siunčiamų į užsienį diplomatų nė vienas į išeivijos kovų dėl Tėvynės išlaisvinimo temą nepanoro įsigilinti.

… Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) karo pabėgėlių archyvai liudija, kaip išeiviai visas jėgas atidavė prieš Tėvynėje vykdomą Rusijos okupaciją, paniekinusią katalikų tikėjimą, įvedusią žmogaus nudvasinimo ateizmą, 50 metų vykdomą agresiją ir genocidą prieš tautą ir sunaikinę Lietuvos valstybę. Trys kartos galime paliudyti, ką pergyveno mūsų seneliai, tėvai ir broliai, nukankinti okupantų kalėjimuose, nužudyti  mirtininkų stovyklose, badu pribaigę savo egzistenciją Sibiro lageriuose, sušaldyti Laptevų ir Baikalo jūrų ledynuose…

Tautos istoriją ir jos laisvės kovas turime amžinai jausti savo širdyse ir sielose. Antrame pokario dešimtmetyje Vilniaus universiteto filologų auditorijose buvo dar gyva didžiojo tautos rašytojo Balio Sruogos sielos Atmintis, aiškinanti, kad „dailiosios literatūros istorinio turinio veikalo uždavinys – gyvybės gijomis susieti dabartį su praeitim, – dabarties buitį sustiprinti praeities prasme. Šios literatūros uždavinys mūsų dienų gyvenimą parodyti kaip permanentinį, šaknimis sodriai įsikerojusį žilosios senovės gelmenuose.“

Visi, kurie 50 režimo metų okupantams bijojome pasakoti savo biografijas, šiandien visai kitaip įvertiname atgimusios Tėvynės įsipareigojimus, nes atgimusių nukankintų sielų teisingumo pozicijų ieškojimai – išskirtiniai. Nenormalu, kad dar turime akylai saugotis buvusiųjų režimo kolaborantų mums tebekabinamomis paniekinančiomis etiketėmis dėl bendrojo Lietuvos valstybės TIESOS ir LAISVĖS suvokimo. Kodėl po 30-ties Tėvybės laisvės metų esame nesaugūs dėl buvusių režimo kolaborantų ir jų palikuonių, pasislėpusių po 75-erių metų KGB veiklos dirbtinai sukurta šešėlių širma? Kodėl kūrinių, kuriuos skiriame režimo išniekintos tautos reabilitavimui, skaitytojai užsimerkia „nematydami“ partizaninių ir 1941-ųjų metų Kauno sukilimo prieš okupantus kovų reikšmės, nepastebi išeivijos pastangų okupacijos metais formuojant ir išsaugant pasaulyje nepriklausomos Lietuvos viziją…

… 2021 metų balandžio 19-ąją „Valstiečių laikraštyje“ publikuotas A. Praninsko interviu „Ar sovietmetis – dar mūsų dabartis?“ su profesore Rasa Čepaitiene man priminė Šveicarijos senosios išeivijos kartos pranašystes, kurios stebuklingai pildosi,  persislinkusios į mūsų dabartį, atnešdamos Lietuvos istorijai skaudžius praradimus… Profesorė sakė, kad „į politinės galios centrą jau ateina vaikai ir anūkai tų, kurie vykdė represijas, buvo sovietinio režimo atrama, tačiau niekada to viešai nesigailėjo. Ir štai dabar tie žmonės, tiesiogiai arba stovėdami kitiems už nugarų, vis atviriau pradeda išstumti kovotojų už nepriklausomą Lietuvą ir totalitarinio režimo aukų atminimą…

 LR URM ilgus metus vadovavo sovietų režimo kolaborantas, aktyvus CK komjaunimo sekretorius, Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) kultūros komisijai dirigavo komjaunimo sekretorė, pokario energingo stribo anūkė, o šiandienos Seimui savo nurodymus atvirai reiškia Rusijos federacijos KGB pulkininko dukra.

… Kaip buvusi sovietinės mokyklos mokytoja nepatyriau to džiaugsmo, kokį patyrė mano Tėvas mokytojas Jonas Survila, kai atsiliepdamas į nepriklausomos Lietuvos valstybės 1928 metų privalomo pradinės mokyklos lankymo įstatymą, Raseinių rajone rūpinosi steigti pradines mokyklas, kai rinko patriotinius tekstus garsiojo prieškario pedagogo šiauliečio J. Murkos pradinių klasių vadovėlių skaitiniams ir diktantams, ieškojo pažangios vakarietiškos metodinės vaizdinės medžiagos tautinei mokyklai, kad Tėvynėje neliktų analfabetų. Gaila, okupavus Tėvynę, 1941-aisiais mano Tėvas okupantų kalintas Rusijos Orienburgo kalėjime ir nuteistas sušaudyti. Siaubingoji rusų agresija amžiams nulėmė tūkstančių mano tautiečių, mano ir mano trijų brolių – našlaičių – likimus…

Nors lietuvių tautinis menas ir literatūra buvo mano įgimtoji meilė, režimo metais nekūriau, nepažinau kolaborantų niekinamos iševijos, penkis dešimtmečius už Tėvynės ribų kūrusios pažangų tautinį meną, kuris  Vakaruose  augo ir vystėsi  kaip  aukštesnio gėrio ir estetinio švytėjimo siekianti unikali tautos istorinė vertybė. Kodėl šiandien toji vertybė LR vadovų neprisimenama ir nuvertinama? 

Taigi nelinksmai pildosi 2022 metų sausio 23 dieną tiesos.lt portale profesoriaus J. Jasaičio pasakyti žodžiai: „KGB niekšų irštvoje jokie tiesos ir doros kriterijai negalioja…“ Švento Jono evangelija patvirtina: „Gyvenimas turi savo šaknis…“ 

Nuo okupantų agresijos Vakaruose išsigelbėjusiems lietuviams sąvoka „laisvė“ ir „laisvoji Europa“ susilydė į šventą vienį, išaugo į herojiškai organizuotą antisovietinę veiklą, europietiškų vertybių branginimą, savo tautos istorijos išsaugojimą nuo melagingos sovietinės propagandos ir klastojimo, kurio niekšybei rusiškasis imperializmas buvo sukūręs ir pajungęs visą savo pasibaisėtiną agresyvią imperiją. Ji sėkmingai reiškiasi ir dabartiniame kare naikinant Ukrainos piliečių laisvės siekimą.

Alpių šalyje susikūrę sau reikalingą materialinį pagrindą, pokario lietuviai niekada nebuvo laimingi: nepasiekiamos Tėvynės ilgesiu alsuojančiam žmogui jo gyvenimo prasmė įsikūnija viltingoje kovoje, laukime ir ilgesy. 

Šveicarijos konfederacijos Moterų dailininkių sąjungos narė,  ženeviškė Juzė Katiliūtė savo meninę egzistenciją įprasmindavo begaliniame laike, kuriame savo buvimą priverstinėje emigracijoje jautė kaip nesibaigiančios sąmonės tėkmę, kaip srūvantį gėrio ir grožio vidinį spindėjimą, nes širdis liko pilna tautiško tikėjimo ir  gerumo, meilės ir grožio savo toli likusiems protėviams, jų papročiams ir tradicijoms, nes tik prigimtiniai veiksniai liūdesį gali nuspalvinti šviesesnėmis spalvomis jos  išeivijoje sukurtuose paveiksluose.

Lietuvės choreografės, išeivės iš Šakių Joanos Stasiulienės 1963 metais Ciuriche suburtas lietuviškų tautinių šokių ratelis 30 metų visoje Vakarų Europoje skleidė nepaprastą šiaurietiško krašto stilingą lietuvišką atmosferą, savo giliais dvasinio veržlumo lietuviško šokio piešiniais ir režisūra priversdamas laisvojo pasaulio šalių žiūrovą stebėtis dramatiškais lietuvių tautos likimą ir gyvenimą akcentuojančiais intarpais ir lietuviškų liaudies dainų melodingumą išryškinančia tautinės gyvybės muzika…

Medicinos mokslų daktaras Vaclovas Dargužas sakydavo, kad jo gyvenimas emigracijoje iškentėjo suspaustas tarp dviejų lietuvių poeto Bernardo Brazdžionio eilėraščių: būtent, tarp Tėvynės ilgesio – „Mylėsi Lietuvą iš tolo“ ir pasibjaurėjimo bolševikais – „Bepročių daina“… Prisimindamas savo bendraminčius išeivius, pasaulyje garsius lietuvius mokslininkus: dr. Bronių Nainį, prof. Vytautą Bieliauską, dr. Mildą Lenkauskienę, dr. Vytautą Kamantą, dr. Albertą Gerutį, prof. Juozą Eretą, prof. Algimantą Naraką, prof. kunigą Joną Juraitį, lietuvius dailininkus – prof. Gabrielių Stanulį, Juzę Katiliūtę ir kitus, V. Dargužas pabrėždavo: „Jie savo pavyzdžiu rodė ir mokė mus visus branginti tautines vertybes, išlaikyti gyvą ir sveiką tautos kamieną svetimybėse“.

Profesorius kunigas Jonas Juraitis, vienas žymiausių Vakarų Europos teologijos-filosofijos mokslų daktarų, Šveicarijos Termino parapijai tarnavo katalikų ganytoju, profesoriavo Šveicarijos Valės kantono katalikiškame pedagoginiame institute, nuo ŠLB įsikūrimo 1952-aisiais iki mirties 2010-aisiais buvo ŠLB kapelionu. Laisvajame pasaulyje jis išplėtojo mokslinę-visuomeninę veiklą, įsteigė Lietuvos sielovadai išsigelbėti nuo piktavališko ateizmo dosnų Katalikų paramos fondą ir visam laikui pasaulio tautiečių liko pramintas vidinės ramybės, tautinio sąžiningumo pranašu.

Kai 20 amžiaus pabaigoje ir 21-ojo pradžioje į ŠLB gretas jungėsi  pirmieji iš Lietuvos atvykę ekonominiai emigrantai, profesorius J. Juraitis  aukojo šventas Mišias, sakė prasmingus pamokslus, vis pabrėždamas, ką reiškia turėti SAVO VALSTYBĘ ir kaip šią duotybę, atgautą po 50 okupacijos metų, visi turime branginti, vertinti ir saugoti.

Kunigo  apibendrinimas, jog „…į amžinybę išeinanti senoji išeivija paliko mums nemirštantį pavyzdį savo puikaus politinio, kultūrinio įdirbio, kad žinotume, kaip turi augti mūsų atgimusios Tautos politinė kultūra, kad Tauta niekada neprarastų savasties ir taptų pavyzdžiu ateities kartoms…“

Džiaugiuosi galėjusi per 30 laisvų kūrybinių metų išleisti keliolika atminimo knygų, Nacionalinės premijos laureato režisieriaus Algimanto Puipos mano kūrinių motyvais sukurtu ilgametražiu meniniu filmu „Edeno sodas“, 2015 metais gavusiu Sidabrinės gervės įvertinimą, sėkmingu keliolikos Tautos elito vardų įamžinimu.  Kūriniuose išlaikau gražią chrestomatinę gimtają kalbą, kurioje nėra bereikšmių saldiklių, perkeičiančių tikrovės tekstūras, nėra nesuprantamų metaforų, kurios palaidotų mūsų tautos didvyrių kovų už Lietuvos valstybę istorinį įvertinimą.

Išeivijos likimai – skaidrus gryno liūdesio atspindys, kuris pusę amžiaus praradęs tikrąją Tėvynės globą buvo ne tik dvasinio liūdesio ritmas, bet ir variklis. Svetimoje šalyje būtina nešiotis Tėvynės VAIZDĄ ir TEKSTĄ,  kurie su metais pavirsta į talismaną ir testamentą: Tėvynės vaizdai veda į atsivėrimą, turi  graudžiai lyriškų lietuviškų melodijų skambesį, estetinę  vaizdinę išraišką, formą ir unikalų lietuviškų likimų turinį. Malonu, kad mano knygos sėkmingai įrašytos į Lietuvos rašytojų kūrybos sąrašus ir liks mūsų tautos „išeivių ir emigrantų“ istoriniuose rėmuose…

Nelengvas dviejų Šveicarijos (Vakarų) ir Lietuvos (Rytų) kultūrų lyginimas ir ieškojimas tarp jų lygiaverčio dialogo, tvirtos pilietinės kūrinių veikėjų humanistinės laikysenos, kai susitinka skirtingo lygio šalių kultūros, ir labai svarbu išlaikyti savo tautos orumą.

Kiekvieno rašytojo literatūrinių tekstų dialogai reikalauja meilės tautos istorijai, neprasižengti skirtingų kultūrų dermėms ir lygmenims,  nesuklysti, išvengiant tautinio uždarumo, kosmopolitinės euforijos kraštutinumų bei pavojingo globalumo pinklių. Esu laiminga, jog niekam, skaitant mano kūrybą, nekėlė abejonių, kad tai sąžiningai atlikta.

Pagal Poetą L. Jakimavičių, senu įpratimu, lauksiu ir aš teigiamos skaitytojų reakcijos, tikėdama, „kad parašyti žodžiai šiandien turi dar kokią nors prasmę.“                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                

Parašykite komentarą