Tėvo pamoka

Kai mano sūnui buvo septyneri, mes visa kol kas maža šeima važiavome kažkur į užmiestį. Užsukome į degalinę, nusipirkome ledų ir važiuojame sau patenkinti: vasara, karštis, ledai, žmona, sūnus, – tiesiog malonumas…

Staiga mano sūnus atidaro langą ir išmeta pakuotę. Greitis buvo nedidelis, aš sugebėjau labai greit susiorientuoti ir sustabdyti mašiną šalikelėje.

Tylėdamas išlipau, atidariau bagažinę, iš vieno maišelio išėmiau produktus, išlaipinau sūnų iš mašinos ir paprašiau surinkti visas šiukšles, esančias šalikelėje.

Sūnus pasipūtė, dar ir žmona pabandė užstoti…

Bet moterį nusiunčiau į mašiną klausytis muzikos, o sūnui paaiškinau, kad kol jis man neatneš pilno maišelio šiukšlių, toliau nevažiuosim, ir, savaime aišku, visų pažadėtų pramogų nebus.

Sūnus pradžioje su ašaromis, o paskui su kažkokiu azartu akyse nuėjo rinkti šiukšlių. Aš pasiėmiau kitą maišelį ir nuėjau kartu.

Per nepilną pusvalandį mes išvalėme nedidelę kelio atkarpą nuo mūsų žmonių gyvenimiškosios veiklos ir grįžome į mašiną.

Vėliau sūnui paaiškinau, kodėl jis ėjo rinkti šiukšles – todėl kad ši šalis yra jo Tėvynė, o Tėvynę reikia mylėti. Kalbėjau daug, nuobodžiai (taip nusprendė mano žmona), su pavyzdžiais, bet taip, kad jis suprastų.

Po visko sūnus paklausė:

– O kodėl tu ėjai rinkti su manimi?

– Tai, kad tu pakuotę išmetei per langą – pirmiausia, mano klaida. Aš kažką praleidau tavo auklėjime, todėl turėjau būti nubaustas kartu su tavimi.

Greit sūnui bus 13 metų, jis turi dvi mažas sesutes, ir vakar su malonumu stebėjau, kaip jis jas moko nešiukšlinti…

Ačiū mano tėvui – jo gyvenimiška išmintis auklėjant mus, dabar man labai padeda pamokyti savo atžalas.

Iš interneto platybių. Autorius nežinomas

(iliustracija – Daniel F.Gerhartz)

Parašykite komentarą