Maironis tautos istorijoje

Minint  poemos “Jaunoji Lietuva” sukūrimo 110-metį

Už Vokietijos ir Austrijos žemių yra maža šalis, trečdaliu mažesnė už Lietuvą, – Šveicarija. Iš visų pusių ją supa didelės ir galingos valstybės – Austrija, Vokietija, Prancūzija ir Italija.

Kas yra matę tik mūsų kalvas ir kalnelius, tas negali suprasti, kokie ten kalnai. Užlipus ant vidutinio Šveicarijos kalno, galima išvysti trumpą ir vasarą, ir pavasarį, ir žiemą. Giedrą dieną kalnai kaip ant delno matyti. Jie traukia paslaptingo žavesio jėga. Atrodo, kad gerai pamatęs Alpes, niekada nebūsi visiškai nelaimingas…Į kurią kaimyninę šalį važiuotum, regis, riedi žemyn. Tarsi nuo Europos stogo. Visur tvarka, prabanga, švara. Tyras oras, švarūs ežerai, nesubjaurotas kraštovaizdis, ramuma ir tyla bei aukštas pragyvenimo lygis – tokią idilę galime nusakyti trumpai.

Keliaujant po Šveicariją, rūpėjo aplankyti vietas, menančias lietuvių kultūros veikėjų veiklą Alpių respublikoje. Centrinėje Šveicarijos dalyje gydėsi ir ilsėjosi kunigas ir poetas Jonas Mačiulis-Maironis. Atmename kiekvienas dar nuo mokyklinio suolo: „Skaisčios bangos liūliavo / Žaliu smaragdu; / Saulė už Alpių leidos sustingus…“

Klausydamas Liucernos bažnyčių varpų aido, supdamasis valtyje ant Keturių kantonų ežero, žvelgdamas į snieguotą Pilatus kalno viršūnę, poetas jautriai aprašo tolimą tėvynę, jos ilgesį, jaunystės prisiminimus: „Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų, / Užmatyt negali Lietuvos; / <…> Ir tą šalį norėtų pasiekti akis, / Kur Dubysos atkrančiai žali“. 

Pirmą kartą į Šveicariją poetas atvyko 1894 m., o 1907 m. užbaigė poemą „Jaunoji Lietuva“. Ilgą laiką nebuvo žinoma, kurioje vietoje buvo sukurta garsi poema. Dabar jau tapo aišku. Megenas, keturi kilometrai už Liucernos. Tereikėjo atsiversti sukurtos poemos pabaigą. Joje parašyta: „Pabaigiau Villa St. Charles Šveicarijoje 25 d. liepos 1907 m.“ Šveicarijos lietuvių pastangomis  2007 m. prie istorinės vilos koplyčios sienos pritvirtinta atminimo lenta, menanti lietuvių tautos dainiaus šioje vietoje sukurtą poemą „Jaunoji Lietuva“. Už kelių šimtų metrų – Keturių kantonų ežeras, o už jo stūkso Rigi Kulm – didingas kalnų masyvas. Poeto įkvėpimo nebylūs liudininkai. Apima pasididžiavimo jausmas: čia įamžinta poeto sukurta būsimos Lietuvos  vizija.

Poemoje „Jaunoji Lietuvoja“ poetas apėmė plačią lietuvių tautinio judėjimo panoramą. Rašė su didele meile ir atsakomybe. Kūrinys išaugo iš to paties siužeto ir problematikos kaip ir poema „Tarp skausmų į garbę“. „Jaunoji Lietuva“ žymi naują Maironio kūrybos laikotarpį. Nuo šiol Maironis nepuls taip stipriai į vaizduojamų įvykių sūkurį.  Jis išliks autobiografiškas, subjektyvus, bet kartu užims ramesnę – stebėtojo, liudytojo – poziciją. Atėjo brandaus gyvenimo laikas.

 Į kūrinį įsilieja gausi istorinė medžiaga: „Aušros“ steigimas, kultūrinių draugijų bei grupuočių veikla, kova dėl spaudos agavimo, lietuvių pasaulėžiūriniai ginčai, 1905 m. revoliuciniai įvykiai ir laikai po jų. Kūrinio centre – Maironio iškelta Lietuvos idėja ir visuomeniškai naudingos patriotinės veiklos  problema.

Poema dar ryškiau išreikštos Maironio  pažiūros. Kritiškai vertinama sulenkėjusi Lietuvos bajorija ir aristokratija, tautinio sąjūdžio jėgų skaidymas, ginama tautinės vienybės pozicija. Kaip tikras tautos kankinys žūsta nuo džiovos, gautos caro kalėjime, pagrindinis poemos veikėjas Juozas Rainys. Smerkiama į lengvą gyvenimo kelią nuėjusi jaunuomenė.

Poema reikšminga ir tuo, kad pirmą kartą savo kūryboje poetas palietė anuomet aktualią moters visuomeninės patriotinės veiklos problemą. Vaizduojamas jaunos aristokratės Jadvygos Goštautaitės likimas, jos pasišventimas Tėvynei, asmeninė drama. Poetas kėlė mintį, kad didžios idėjos visada reikalauja pasiaukojimo, kad jos yra vertos, nors ir kokia didelė kaina būtų už jas sumokėta. Naujas akcentas – meilė ir pareiga visuomenei. Ši problematika vėliau ras atgarsį ir vėlesniuose Justino Marcinkevičiaus  draminiuose kūriniuose „Mindaugas“, ypač „Mažvydas“. Maironis pirmasis lietuvių literatūroje ėmėsi vaizduoti meilę visuomeniniu aspektu, palietė jos prasmingumą asmenybės formavimuisi ir lemčiai. Poetas lietuvių tautos formavimąsi ir tautinį sąjūdį siejo su liaudimi, šiuo atveju su pačiais vargingiausiais valstietijos sluoksniais:

Jei nori atrasti lietuvį šiandieną,
Ieškok , kur aprūkę šiaudiniai stogai.
Senų padavimų išgirsi ne vieną,
Kurie užsiliko per amžius ilgai;
Tačiau ir tenai, kas atėjo į mantą,
Senelių tėvų jau kalbos nesupranta.

Maironis kalbėjo tai, ką jam buvo padiktavusi gyvenimo patirtis. O ji buvo karti, ne visai tokia, kokią jam pačiam būtų buvę malonu patirti. „Jaunoji Lietuva“ atspindėjo Maironio kūrybos ir pažiūrų pokyčius 1905 m. revoliucinių įvykių fone.

Maironis tikėjo, kad Lietuva amžių istorijai nepasakė „dar savo minties paskutinės“, dar „užgims didvyriai laisvos gadynės“ ir jog „už laisvę kariauti padės Visagalis“. Poetui „gadynės laisvė“ – tautos ir jos teritorijos laisvė, o tai jau būtų valstybės atkūrimas.

 Tuo metu prasidėjo tautinio judėjimo diferenciacija.  Maironis atkakliai gynė ir tikėjo tautos vienybės idėja. Poetas išgyveno didelę dvasinę krizę. Jis nebebuvo dvasiškai aktyvus, jėgų kūrybai semėsi iš praeities. Pasikeitus laikams, Maironio poemos pabaigoje atsirado jauniems patriotams nereikalingo žmogaus jausmas:

Linksmesnė mūza sūnums tėvynės
Kitą poetą,
Daugiau numylėtą,
Palaimins.
  

Vienatvė, nusivylimas visuomenės raida Maironiui buvo daug skaudesni už asmenines nesėkmes. Juk visuomenės aktyvumu buvo grindžiamas jo gyvenimas ir kūryba. Atstumto poeto skundas jaunai kartai girdimas vėlesniuose jo kūriniuose:

Eina kariaudamos kartos žmonių,
Viena jau kitos nebsupranta,
Eina kaip bangos plačių vandenų
Ir daužos į amžiną krantą.

Lydimas nusivylimo, Maironis sunkiai atgavo kūrybinę pasiausvyrą, nor ir toliaus nepaliovė rašęs. Rašytojo meniniame pasaulėvaizdyje vis tvirčiau įsitvirtina dvasios graužaties, kaltės ir atgailos motyvai.

Nuo pirmųjų poezijos knygų pasirodymo 1895 m. tapo aišku, kad atėjo daugiau negu didis poetas. Maironis išliko ir kaip lietuvių tautos atgimimo šauklys.

Mirus poetui, kunigas, filosofas, rašytojas Julijonas Lindė-Dobilas, gyvenęs ir dirbęs Panevėžyje, „Naujojoje Romuvoje“ rašė: „Jei Basanavičiui ir Kudirkai priklauso garbė, kad jie atgimimui darbą yra pradėję, tai tas, kas žino, kokia buvo anais laikais Lietuva, turės pripažinti, kad labiausiai ją paveikti galėjo toks asmuo, kaip Maironis“. Vėliau Pranas Naujokaitis „Lietuvių literatūros istorijoje“ taip nusakė poeto nuopelnus lietuvių tautai: „Maironis tampa ne tik epochos idealų reiškėju, bet ir pats kuria epochą“.

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas