Liudija sąjūdiečiai

Ar tikrai vertas Didysis Apsišaukėlis Vytautas Mažasis Lietuvos Respublikos vadovo vardo? Lai kalba liudininkai.

Žurnalistas, vienintelis visų kadencijų Lietuvos Respublikos Seimo narys, signataras Česlovas Juršėnas:

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas yra visko pagrindas, jeigu kalbame apie tuometinę valdžią. O toji valdžia buvo išdėliota trims subjektams: AT pirmininkui, AT Prezidiumui ir pačiai Aukščiausiai Tarybai. (…) Jei lyginsime šių valdžių apimtis, tai didžiausias valdžios gabalas atiteko AT Prezidiumui, paskui – Aukščiausiajai Tarybai, o mažiausias gabalas, tik šešios funkcijos – AT pirmininkui.

„Respublikos“ vyr. redaktorius Vitas Tomkus:

Kaip tų dienų liudininkas, buvęs Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys ir TSRS AT deputatas, o taipogi – Kazimieros Prunskienės „Šatrijos“ demaskuotojas bei Vytauto Landsbergio „lyderystės“ iniciatorius privalau įkišti savo trigrašį. Arvydas Juozaitis savanoriškai paliko Sąjūdžio Tarybą iškart po manęs: aš tam pasiryžau, kai Sąjūdžio Seimas pareiškė, jog privalau kritikuoti tik komunistus, o naujus ponus tik liaupsinti ir girti, o A. Juozaitis nebegalėdamas apsikęsti su išprotėjusio profesoriaus intrigomis. Visi bendražygiai, kurie pasiliko tarnauti „Dėdulei“ (K. Prunskienė, R. Ozolas, Z. Vaišvila ir kt.), buvo be gailesčio sutrypti ir paniekinti. K. Prunskienė nebuvo jokia KGB agentė: prasidėjus šantažui, ji iškart paskambino man ir davė atvirą interviu „Respublikai“, kuriame prisipažino, kad kaip mokslininkė dalyvavo užsienyje konferencijoje ir po to buvo priversta parašyti ataskaitą saugumui. „Šatrijos“ pseudonimą KGB darbuotojai patys prilipdė. Štai ir visas jos „bendradarbavimas“!

Lyginant su drg. Landsbergiu, jaunystėje įdavusiu saugumui savo suolo draugą Aloyzą Sakalą, kuris dėl to buvo ilgam ištremtas į Sibirą, K. Prunskienė yra „nekalta mergelė“. O jos kaltė yra ta, kad, būdama visa galva aukščiau už apsišaukėlį „prezi…“ (dovanokit, bet negaliu net viso žodžio ištarti), po garsaus vojažo per pasaulį Premjerė Kazimiera Prunskienė išgarsino ne tik Lietuvą, bet Vakaruose buvo pakrikštyta „Gintarinė ledi“, t. y. prilyginta Anglijos Premjerei Margaret Tečer, kuri garsėjo kaip „Geležine ledi“. Tada Kazimierą ir užsipuolė KGB dėl „Šatrijos“ raštelio, o Landsbergis – dėl pakeltų kainų (beje, suderintų su Vyriausybe), nes ir KGB, ir profesorius pajuto savo egzistencijai grėsmę. Mat tuo metu visi reitingai, pasaulio ir Lietuvos visuomenės simpatijos buvo K. Prunskienės pusėje, nes ji išgarsėjo kaip pasaulinio lygio vadovė. Apie jos vojažą rašė visa pasaulio spauda, o Lietuva tuo didžiavosi ir ją gerbė. Šalia jos mekenantis Landsbergis tebuvo nykštukas…

Jau vien tai, kad vienu metu mūsų „Gintarinę ledi“ užsipuolė ir TSRS saugumas, ir Landsbergio šutvė (pasak Pavilioniuko) įrodo, kad ji buvo pavojinga ir Maskvai, ir komunistams, kurie buvo aplipę „Dėdulę“ iš visų pusių: Liudvikas Sabutis, Artūras Paulauskas, Nijolė Oželytė… Nemanau, kad tai tik atsitiktinumas. Jau veikiau interesų sutapimas, kuomet sistema susidūrė su potencialia šalies vadove, kuriai rūpėjo ne tik globalūs, bet ir tautiniai interesai. Ji siekė normalių santykių ne tik su Vakarais, bet ir su Rytų valstybėmis, nes kaip ekonomistė žinojo, kad geriau su visais prekiauti, nei kariauti ir loti ant savo kaimynų. Panašios taktikos laikėsi ir Algirdas Brazauskas, kurio dėka, esu tikras, Lietuva išvengė dešimtkart daugiau aukų nei per Sausio įvykius, nes visus konfliktus Maskvoje A. Brazauskas „amortizuodavo“ su M. Gorbačiovu, kuris iki galo tikėjo, kad situacija tebėra „iš viršaus“ kontroliuojama. O V. Landsbergio „žvaigždės valanda“ sužibo, kai prireikė kraujo ir aukų…

Puikiai suprantu, kad Landsbergio fanai nenori girdėti karčios tiesos apie savo kumyro niekšybes. Nes pasijustų nusivylę savo gyvenimu, kaip tie stalinistai, kurie apie represijas tik po ašaringų Stalino laidotuvių sužinojo. Prieš tai visi tikėjo, kad šaudomi tik japonų šnipai, panašūs į dabartinius „KGB-istus“, nors KGB jau seniai nebėra. Ta proga bent aptarkime, koks būtų vertas pagarbos šalies vadovas, kurio titulo gviešiasi ir vis iš tautos negauna profesorius. Su KGB susidurti tarybiniais laikais teko ne vienam, bet dauguma stengėsi visaip išsisukti. Ir tik užkietėję niekšai ryždavosi įskųsti savo artimą, pasmerkdami jį tremčiai ar net mirčiai. Tad Landsbergis su Sakalu pasielgė kaip didžiausias niekšas. Mainais gavo privilegijų sau ir visai savo giminei. Bet, kaip sakė vienas storas bankininkas ir buvęs Burokevičiutės rinkimų štabo vadovas, moralė nebeegzistuoja. Logiška! Antraip niekšai sėdėtų ne valdžioje, o vietoj Paleckiuko. Tokia būtų ir Dalios dalia, ir profesoriaus galas.

O jei būtų išlikę bent kiek žmoniškumo ar nors lašelis moralės, geras vadovas pirmiausia pasirūpintų ne savimi ir ne savo dabartiniais subinlaižiais, o pirmiausia disidentais, kurie dėl Nepriklausomos Lietuvos savo gyvybe rizikavo, po to – Sąjūdžio pirmeiviais, kurie rizikavo dėl savo Tėvynės ateities, kuomet dabartiniai „lyderiai“ dar net nebuvo gimę arba tūnojo tykiai kaip pelės po šluota. O ką matom mes?!. Įsiviešpatavus Landsbergio diktatūrai, disidentai Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Petras Gražulis ir kt. nustumti į užribį arba vaizduojami klounais, LPS iniciatyvinės grupės nariai (Juozaitis, Radžvilas, Songaila ir daug kitų, jau mirusių), kurie, atlikę savo misiją, nesiveržė į valdžią, o grįžo prie savo profesijų, buvo gyvi palaidoti ir ištrinti iš istorijos. Argi ne šalies vadovo pareiga buvo neleisti, kad taip nutiktų? Bet negi pats sau uždrausi? Didybės manija – beribė, o vietos istorijos vadovėliuose – tiek nedaug. Dar neaišku, ar pačiam pavyks tarp prezidentų įsiterpt.