Liudija sąjūdiečiai (5)

Lietuvos filosofas, politinis bei visuomenės veikėjas, signataras, profesorius Bronislovas Genzelis:

(…) Artėjo imperijos žlugimo metai. Jaučiau, kad savo valstybės atkūrimui reikia rimtai rengtis. Žinojau, kad tokios mintys rusena Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Tadžikijoje, Gruzijoje. Visur buvo justi visuotinis nepasitenkinimas. Net aukščiausius respublikų pareigūnus erzino propaguojama „vyresniojo brolio“ koncepcija. Kuo ji skiriasi nuo nacistų, skelbusių, kad vokiečiai – aukštesnė rasė? Tai girdėjau ne iš vieno komunistų vadovo.

Sąjūdžio ištakų metu vis kartodavau: pirma pastatykim namą, po to mąstysime apie jo apstatymą. Taip mąstė ir mano artimieji. Svarbiausia buvo atkurti savo valstybę ir negalvojome, kaip ji bus valdoma. Juk neturėjome demokratinės patirties, nesugebėjome sukurti partinės sistemos (vadinamoji imperijos komunistų partija – ne partija, o valstybės valdymo mechanizmas).

Tačiau artėjant prošvaistei išnyko ir baimė, į Sąjūdžio gretas įsiliejo ankščiau abejingai stebėjusieji ar net uoliai imperijai tarnavusieji asmenys. Jų motyvas: matydami, kad imperija žlunga, ir pajutę, kad galima iš to susilaukti naudos, dėjosi prie Sąjūdžio. O tokių buvo dauguma.

Masiniai mitingai vienijo visus – ir tuos, kuriems svarbiausia asmeninė gerovė, ir siekiančius gyventi savojoje valstybėje. Ankstesnis gyvenimas netenkino daugumos Lietuvos kaip ir visos imperijos gyventojų. O kokia bus valstybė – antraeilis klausimas, svarbu, kad aš gerai gyvenčiau. Todėl šiandien jie siekia pamiršti tuos, kurie aukojo savo gyvybę, laisvę dėl mūsų tautos išlikimo. Ir svarbiausia – jie mūsų pačių dėka dabar valdo mus. (…)

1978 metais A. Terlecko iniciatyva įsikūrė Lietuvos laisvės lyga, savo tikslu laikanti Lietuvos valstybės atkūrimą. 1979 metais ji išplatino „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumą“. Visi pasirašė savo tikromis pavardėmis. Joje pasakyta, kad mūsų šalys Molotovo–Ribentropo susitarimu 1940 metais buvo okupuotos.

Tarybų Sąjungos propagandistai neigė tokio sandėrio su nacistine Vokietija buvimą. „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumas“ susilaukė pasaulio visuomenės dėmesio. Jis tapo įvairių tarptautinių organizacijų svarstymo objektu, buvo paskelbti Vokietijos archyvuose saugomi slapti protokolai. 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, pripažindama, kad šios šalys okupuotos. (…)

1987 metų rugpjūčio 23 dieną Lietuvos laisvės lyga prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje surengė mitingą Molotovo–Ribentropo paktui priminti.

Po mėnesio Mokslo akademijos salėje įvyko diskusija „Ar yra istorinė tiesa?“ Pirmininkavome su rašytoju Vytautu Bubniu. Žodžio paprašė A. Terleckas. Suteikiau. Jis ramiai dėstė savo pažiūras, klausdamas: „Kodėl suomiai mini savo Nepriklausomybės metines, o mums negalima?..“

Neprašęs žodžio į tribūną įsiveržė jaunas istorikas Alfredas Bumblauskas. Terlecką išvadino provokatoriumi, o mudu su Vytautu – neatsakingais asmenimis. Neprisiminčiau šio istoriko, jeigu jis išvertęs kailį, tokiais pat žodžiais nepultų ir dabar kitaip mąstančių negu jis. Nevalia pamiršti ir akademiko Juozo Jurginio, kuris ramiu balsu paaiškino: jeigu žmogus turi tau nepriimtiną nuomonę, nors galbūt ir neteisingą, dar nereiškia, kad jis provokatorius, būtina jį išklausyti. Akademikas buvo sutiktas audringais plojimais.

Išryškėjus Sąjūdžio perspektyvoms prasidėjo užkulisiniai žaidimai, apie kuriuos anksčiau nenutuokiau, – visų pirma tai Vytauto Landsbergio veržimasis į valdžią. Anksčiau V. Landsbergio nematėme jokiam klube, jis laisvai važinėjo po vadinamąsias kapitalistines šalis. Išrinktas į Iniciatyvinę grupę, pradžioje nedalyvavo jos posėdžiuose. Pirmą kartą jį išvydome LKP CK būstinėje, į kurią pakvietė LKP CK pirmasis sekretorius Rimgaudas Songaila. Nuo to laiko V. Landsbergis tapo aktyviu sąjūdiečiu.

Sąjūdžio įstatuose, priimtuose Steigiamajame suvažiavime, Estijos pavyzdžiu įrašyta, jog Tarybos posėdžiams pirmininkaujama rotacijos principu. Staiga Maskvos dienraštyje „Izvestijos“ pasirodo straipsnis, kuriame Sąjūdis vertinamas pozityviai, tik akcentuojama, neva jame esama agresyvios V. Landsbergio „ekstremistų grupuotės“. Sąjūdžio taryboje Algimantas Čekuolis, palaikant Virgilijui Čepaičiui, pasiūlė vardan vienybės išrinkti V. Landsbergį pirmininku.

Tam prieštaravo keli Tarybos nariai (aš tarp jų nebuvau, nes maniau, kad dar ne metas kalbėti apie postus) motyvuodami tuo, kad negalime veiklos pradėti nuo įstatų pažeidimų, ypač šią poziciją gynė Vytautas Radžvilas (taip amžiams įgydamas sau priešą – V. Lansbergį). Vardan kompromiso pasiūlyta pirmininką rinkti iš dviejų asmenų – V. Landsbergio ir R. Ozolo. Galutiniai rinkimai buvo atidėti kitam posėdžiui, kuriame nutarta V. Landsbergį iki 1989 metų birželio 3 dienos išrinkti pirmininku, R. Ozolą – pavaduoju, o po tos datos jie turi pasikeisti pareigomis.

Deja, ir šis nutarimas nebuvo realizuotas, nes V. Čepaitis, Seimo tarybos sekretorius, nesuorganizavo posėdžio, mat dalis Tarybos narių buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos nariais, o antradieniais vykdavo svarbūs posėdžiai Maskvoje. Be to, V. Čepaitis „nesugebėjo“ Sąjūdžio tarybos posėdžio perkelti į kitą dieną ir, antra, prieš R. Ozolą prasidėjo ir šmeižto kampanija.

Pirma kartą pajutau, kad tarp mūsų atsirado intrigų. Šiandien, kaip žinome, „Izvestijų“ straipsnio autorius buvo pažįstamas su minėtais Tarybos nariais. Ar tai nebuvo išankstinis susitarimas?

Rengėmės 1989 metų kovo mėnesį įvyksiantiems TSRS deputatų pirmiesiems apylaisviems rinkimams. Rinkėjams reikėjo išdėstyti savo tikslus, o tuos tikslus paviešinti galėjome, nes jau buvo įregistravę Sąjūdžio kandidatus. Tai buvo labai svarbu, nes, išgirdę mūsų poziciją, galėjo ir neregistruoti, o teisę išbraukti iš sąrašų turėjo tik teismas. Jeigu nebūtume iki rinkimų prabilę apie savos valstybės atkūrimą, būtų galima pareikšti: „Tokioms kalboms neturite įgaliojimų.“

1989 metų vasario 16 dieną pirmą kartą viešai leidus paminėti šią datą, Sąjūdžio taryboje buvo sutarta, kad aš Lietuvos nacionaliniame dramos teatre savo pranešime, kuris bus transliuojamas per televiziją ir radiją, pareikšiu, jog mūsų tikslas siekti savos valstybės atkūrimo. Dėl to pranešimo sulaukiau griežto puolimo. Vasario 21 dieną skubiai šaukiamas neeilinis LKP CK plenumas, kuriame pareikalauta prieš mane imtis griežtų sankcijų, o LKP CK sekretorius ideologijai Lionginas Šepetys už nuolaidžiavimą atleistas iš pareigų.

Tą pačią vasario 16 dieną Kaune įvykusiame Sąjūdžio Seimo posėdyje V. Landsbergis nepritarė siūlymams Nepriklausomybės paskelbimą įtraukti į rinkiminę programą. Apie tai savo prisiminimuose rašo Audrius Butkevičius, Egidijus Klumbys ir Algimantas Norvilas.

Sąjūdiečiai triuškinamai laimėjo TSRS liaudies deputatų rinkimus. Iki pasirengimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimams vidiniai nesutarimai kiek aprimo. Jie atsinaujino artėjant rinkimams, kurie turėjo įvykti 1990 metų vasario 24 dieną, nes pagal tuometinius įstatymus išrinktoji Aukščiausioji Taryba galėjo priimti nutarimą dėl pasitraukimo iš imperijos. Apie tai žinojo ir Maskva, jie tam atvejui taip pat rengėsi. TSRS deputato mandatas atvėrė plačias galimybes ir kontaktams su užsieniu. Diplomatinis pasas sudarė galimybę išvykti į užsienį.

Tais pačiais metais rugsėjį JAV Lietuvių bendruomenės kvietimu lankiausi JAV ir Kanadoje, pasakojau tautiečiams apie mūsų siekius. Visi pritarė, jog artimiausiu metu būtina skelbti Nepriklausomybę. Ten asmeniškai susipažinau su „Perspektyvų“ leidėju Vytautu Skuodžiu, nuteistu septyneriems metams laisvės atėmimo ir penkeriems metams tremties. Kadangi jis gimęs JAV ir turėjo jos pilietybę, JAV valdžia išsirūpino, kad būtų išsiųstas į gimtinę. Susitikime Vytautas pareiškė, kad kai tik bus galimybė, grįšiąs į Lietuvą. Žodį ištesėjo, bet čia jo laukė staigmenos: V. Landsbergio gerbėjos, „megztosios beretės“, vos jį išvydusios šaukė: „Nešdinkis atgal į savo Ameriką…“

Mūsų TSRS liaudies deputatai artimai bendravo su Latvijos Liaudies Fronto ir Estijos Tautos Fronto deputatais, tariamės dėl bendrų veiksmų. Ryškiausias buvo 1989 metų rugpjūčio 23 dienos Baltijos kelias. Rimtų trikdžių nepatyrėme. Jame aktyviai dalyvavo visų mūsų trijų šalių TSRS liaudies deputatai, buvo sudaryti organizaciniai štabai (Lietuvos štabui vadovavo Arūnas Grumadas).

Plačiai po pasaulį pasklido žinia apie šį įvykį, Baltijos keliu, bylojančiu apie mūsų šalių ryžtą, susidomėjo pasaulio žiniasklaida, politikai. Nepaisant tuometinių TSKP veikėjų žaibiško ir griežto pasmerkimo, gruodžio 24 dieną TSRS liaudies deputatų suvažiavimas paskelbė Molotovo–Ribentropo paktą niekiniu, tai savo ruožtu reiškė, kad mūsų šalys 1940 metais buvo okupuotos, o ne savanoriškai įstojusios į Tarybų Sąjungą. Tame suvažiavime Kremliuje gruodžio 22 dieną Kazimieras Motieka pareikalavo grąžinti Lietuvos nepriklausomybę. (…)

Paskutinėmis 1989 metų gruodžio dienomis Lietuvos KGB padalinio vadovas Lietuvoje generolas Eduardas Eismuntas savo šefams Maskvoje rašė, esą LTSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus vasario mėnesį laimėsią sąjūdiečiai ir skelbsią Lietuvos nepriklausomybę, o jis disponuojąs 6 377 agentais, kurie pasirengę dirbti atkurtoje valstybėje. Generolas ketinęs juos įdarbinti versle, žiniasklaidoje . Po Tarybų Sąjungos griūties KGB agentūrą perėmė Rusijos Federalinė saugumo tarnyba ir ji niekur nedingo.

Po 1991 metų rugpjūčio 19–22 dienų pučo žlugimo KGB viešai nutraukė savo veiklą ir išsinešdino iš savo rezidencijos. Kol mūsų struktūros perėmė jų patalpas, ten viešpatavo chaosas: kas netingėjo vogė dokumentus. Svarbiausius jie jau anksčiau buvo išgabenę į Rusiją.

Aukščiausioji Taryba sudarė Balio Gajausko vadovaujamą laikinąją komisiją užsienio specialiųjų tarnybų veiklai Lietuvoje tirti. Komisijos pasiūlymu Aukščiausioji Taryba vieningai nutarė: prisipažinę agentai atleidžiami nuo atsakomybės, jų vardai įslaptinami, bet jie negali pretenduoti į renkamus postus. Keisčiausia, kad vėliau konservatoriai, įsitvirtinę valdžioje, nusprendė pakeisti šį įstatymą ir visų agentų pavardes įslaptinti 75 metams (susimąstykime, kodėl jiems parūpo priimti tokį įstatymą?!). Negirdėjau, kad kokioje kitoje šalyje veiktų panašus įstatymas (Didžiojoje Britanijoje savi agentai, veikę svetimoje šalyje, įslaptinami 50 metų, bet ne užsienio agentai savoje šalyje).

1990 metų vasario 24 dieną rinkimus laimėjo Sąjūdis. Ir po jų V. Landsbergis ne iš karto atsisakė savo abejonių dėl Nepriklausomybės paskelbimo. Kovo 11-osios išvakarėse į Sąjūdžio deputatų klubą susirinko išrinkti deputatai aptarti valstybės atkūrimo darbų. K. Motieka susisiekė su Stasiu Lozuraičiu ir iš jo išgirdo, kad JAV vyriausybė pozityviai žiūri į Nepriklausomybės paskelbimą. Tada K. Motieka paklausė V. Landsbergio, ar šis kalbėjęsis su ambasadoriumi. V. Landsbergis atsakė, kad ne. Motieka tiesmukiškai pasakė: „Tai pakalbėkite.“

Po telefoninio pokalbio grįžusio į pasitarimą V. Landsbergio veidas be žodžių bylojo: „Skelbkime.“ Taip buvo įveiktos V. Landsbergio dvejonės dėl Nepriklausomybės atkūrimo jau kovo 11 dieną . Prie Aukščiausiosios Tarybos buriavosi tūkstančiai žmonių. Iš balkono K. Motieka pranešė, kad skelbsime Nepriklausomybę. Vėliau pradėti kurti mitai, esą V. Landsbergis – vienintelis valstybės kūrėjas.

Paskelbus Nepriklausomybę imperijos šalininkai organizavo įvairiausius išpuolius. Jie būrė savo šalininkus ir, kas labiausiai nesuprantama, prie Aukščiausiosios Tarybos išdygo būriai, žurnalistų praminti „megztosiomis beretėmis“, giedantys himnus Landsbergiui, bet tuo pat metu skleidžiantys neapykantą Sąjūdžio pirmeiviams. Ypač nekenčiamas buvo Česlovas Kudaba, o juk jis buvo vienas iš Sąjūdžio organizatorių! Kai tik jis pasirodydavo prie įėjimo į Tarybos pastatą, pasigirsdavo užgauliojimų, jo rinkiminiai portretai buvo su išdurtomis akimis, užrašais „Išgama“. Manyčiau, tai pagreitino profesoriaus mirtį.

Brežnevo epochoje, kai Č. Kudaba buvo Gamtos fakulteto dekanas, du fakulteto bendradarbiai parašė į Maskvą, esą dekanas yra „buržuazinis nacionalistas“. Č. Kudaba, nelaukdamas „tyrimo“, atsistatydino. Rektorius Jonas Kubilius nekentė skundikų. Atėjus jų atestavimo metui, pasirodė, kad jie neatlieka savo pareigų, ir buvo atleisti. Dabar išvydau juos V. Landsbergio aplinkoje, nuėjęs pasakiau, kas tie du „nukentėję piliečiai“. Po to jie išnyko. Panašiai buvo juodinamas Justinas Marcinkevičius ir daugelis kitų.

Pradėjusi savo darbą Aukščiausioji Taryba priėmė Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Buvo sudaryta V. Landsbergio vadovaujama darbo grupė Konstitucijos projektui parengti. 1991 metų vasario 9 dienos referendumu buvo priimtas pirmasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Balandžio 15 dieną V. Landsbergio darbo grupė Aukščiausiajai Tarybai pateikė svarstymui Konstitucijos metmenis. 1991 metų gruodžio 3-ąją Aukščiausioji Taryba jiems nepritarė, nes tai buvo autoritarinės valstybės modelis, prieštaraujantis referendume priimtam Konstitucijos pirmam straipsniui. V. Landsbergis atsistatydino ir darbo grupės veikla nutrūko.

Tų pačių metų gruodžio 10 dieną Aukščiausioji Taryba sudarė 14 deputatų Laikinąją komisiją Lietuvos Respublikos Konstitucijai parengti, kurios pirmininkas buvo Kęstutis Lapinskas. Buvo numatyti rengimo etapai, susipažinta su 20 šalių konstitucijomis. 1992 metų kovo 30-ąją komisija pateikė parlamentui svarstyti Konstitucijos projektą. Tačiau trys komisijos nariai, autoritarizmo šalininkai, pateikė pagrindinių straipsnių alternatyvas. Taryba joms nepritarė. Vis dėlto gegužės 23 dieną nutarta rengti referendumą. Pagal jį, iki bus išrinktas Prezidentas, jo pareigas eis Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas, kuris vadovausis vien savo sąžinę.

Referendumo išvakarėse per televiziją kalbėjo K. Motieka ir R. Ozolas. Jie paaiškino, kad taip mes absoliučią valdžią perduosim diktatoriui iki jo gyvos galvos. Jie priminė, kaip V. Landsbergis buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininku, papasakojo, kaip jis, regzdamas įvairias intrigas, išliko šiame poste. Tauta nepritarė autoritarinės valstybės modeliui. Pretendentas į vienvaldžius Lietuvos valdovus nepritariančiuosius apšaukė „runkeliais“, „šunauja“. Bet tai sėkmės jam neužtikrino.

Po nesėkmingo referendumo darbas Aukščiausiojoje Taryboje buvo destabilizuotas. Mat pagal Laikinąjį Įstatymą Taryba galėjo priimti įstatymus 2/3 balsų dauguma. „Kietosios rankos“ šalininkai organizavo „parlamentinę rezistenciją“ – nedalyvaudami posėdžiuose padarė Aukščiausiąją Tarybą neveiksnią. Tačiau deputatai neužilgo suprato, kad taip elgdamiesi išduoda savo piliečius. Buvo sudaryta tarpfrakcinė derinimo grupė, ieškanti sutarimo. Ji veikė šalia K. Lapinsko vadovaujamos komisijos. Priklausiau abiem dariniams. Parengtas naujos Konstitucijos projektas. Nutarta jį 1992 metų spalio 25 dieną pateikti referendumui, o pačiai Aukščiausiajai Tarybai pasileisti ir drauge su referendumu spalio 25-ąją surengti Seimo rinkimus.

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ 2021 m., Nr.4.