Liudijimas (8)

Opozicija, 2005, Nr.3

2004 metų gruodžio 15 dieną „Opozicijos“ savaitraštyje iš žurnalo „Gairės“ buvo perspausdintas liudininko Ksavero Algimanto Purvinsko straipsnis „Landsbergių šeimynėlės paslaptys“, paruoštas pagal liudijimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-03-03, kurioje ieškovai Vytautas Landsbergis su savo broliu Gabrieliumi Žemkalniu apkaltino rašytoją Vytautą Petkevičių esą apšmeižusį jų tėvą Vytautą Landsbergį–Žemkalnį savo knygoje „Durnių laivas“, 2003 metais išleistoje „Politikos“ leidyklos.

Bylos nagrinėjimas tebesitęsia iki šiol. 2005 metų sausio 10 dieną neatvykus į teismą ieškovams, svarstymas atidėtas iki kovo 7-osios dienos.

Kadangi iš „Gairių“ žurnalo perspausdintas Ksavero Algimanto Purvinsko straipsnis susilaukė didelio skaitytojų dėmesio, spausdiname ir kito liudininko šioje byloje, buvusio VSK (KGB) majoro Vlado Gulbino pastabas ta pačia tema.

————————————————————————————-

2004 metų rugsėjo 20 dieną prasidėjo V.Petkevičiaus ir V.Landsbergio byla dėl tariamo V.Landsbergio tėvo – V.Landsbergio–Žemkalnio „apšmeižimo“ knygoje „Durnių laivas“. Šioje byloje aš dalyvavau kaip liudytojas V.Petkevičiaus pusėje.

Teismo pradžioje V.Landsbergis pareikalavo, kad man nebūtų leista liudyti, motyvuodamas, kad aš dirbau represiniuose KGB organuose. Tačiau 3-jų teisėjų kolegija šį jo prašymą atmetė. Iš visų liudytojų aš kalbėjau priešpaskutinis.

Teismui papasakojau, kad 2000 metų gruodžio 2 dienos „Lietuvos ryto“ straipsnyje „KGB savo sandėliuose vis dar randa šovinių“ aš atskleidžiau man gerai žinomą tiesą, kaip 1981 metais į Australiją paslaptingai išvažiavo V.Landsbergio žmona Gražina Ručytė–Landsbergienė.

Ši tariama paslaptis buvo ta, kad 1981 metais pas mane, kaip Lietuvos KGB viso valstybinio meno ir kultūros darbuotojų kuratorių, kreipėsi tuometinis Operos ir baleto teatro direktorius V.Noreika, prašydamas padėti Gražinai Ručytei-Landsbergienei išvykti į Australiją pas Gabrielių Žemkalnį, V.Landsbergio brolį, kadangi leidimo šiai kelionei jai nedavė tuometinė Lietuvos KP CK Išvažiavimo komisija, vadovaujama tuometinio Lietuvos KP CK sekretoriaus L.Šepečio.

O ši komisija nedavė leidimo jai todėl, kad iki to laiko ji nebuvo išvykusi į jokią vadinamą kapitalistinę šalį ir buvo tremtinė. Tais laikais pakeisti šios komisijos neigiamą nutarimą buvo neįmanoma.

Atsimenu, V.Noreika sakė: „Vladai, Gražkė – gera moteris, jei gali – padėk“. Aš sakau: „Kaip aš galiu padėti?“ „Tu gali padėti jai išvažiuoti per V.Zvezdenkovą“, – sakė man V.Noreika. V.Zvezdenkovas tuo metu buvo Lietuvos KGB pirmininko pirmasis pavaduotojas, iš Maskvos (t.y. iš TSRS KGB) atsiųstas generolas. Jis buvo lyg koks prievaizdas, kurio bijodavo net Lietuvos TSR KGB pirmininkas.

Iš pradžių nesiryžau, nes V.Zvezdenkovo mūsų komitete labai nemėgo. Tai buvo labai atšiaurus, nemalonus, piktas ir rėksmingas žmogus. Reikėdavo labai atspėti jo nuotaiką, kad įtiktum. Tuo labiau, kad dėl tokio pobūdžio klausimo aš nė dėl vieno Lietuvos meno ar kultūros darbuotojo ar dėl savo agento niekada nebuvau kreipęsis į Lietuvos KGB pirmininko pirmąjį pavaduotoją – TSRS KGB atsiųstąjį prievaizdą.

Per mano visą darbo Lietuvos KGB 17,5 metų laikotarpį Gražina Ručytė–Landsbergienė buvo tikrai vienintelė.

V.Zvezdenkovas Lietuvoje vienintelis turėjo teisę ypatingos išimties tvarka išleisti „reikalingą“ žmogų į užsienį net ir be KP CK Išvažiavimo komisijos žinios. Tačiau tam reikėdavo labai ir labai didelio pagrindo ir KGB suinteresuotumo.

Kaip atsimenu, Gražina Ručytė–Landsbergienė, gerai žinodama, kad aš pažadėjau V.Noreikai ir jai asmeniškai padėti teigiamai išspręsti šią opią jai problemą per V.Zvezdenkovą, dvi savaites po šio prašymo mane tiesiog atakavo, skambindama ryte ir vakare į namus ir vis klausdama, ar jau aš buvau pas Zvezdenkovą.

Pas jį eiti tuščiomis rankomis negalėjau, prašymą būtų atmetęs iš karto ir dar mane išbaręs ir išvaręs iš kabineto, nes už Gražinos gražias akis tikrai nebūtų jos išleidęs į užsienį.

Skaitytojams, manau, yra labai įdomus ir tas faktas, kad V.Zvezdenkovas prieš atvykdamas dirbti iš Maskvos į Lietuvą, 5 metus dirbo Kuboje Fidelio Kastro TSRS patarėju saugumo reikalams.

Liudydamas V.Petkevičiaus ir V.Landsbergio byloje, teismui papasakojau, kaip tada pasiėmiau iš Lietuvos KGB 10-ojio skyriaus G.Landsbergienės išvažiavimo bylą, kurioje buvo įvairios informacijos: ir kas tas Gabrielius, ir jos pačios susirašinėjimai su užsieniu, ir t.t.

Mano tuometinis viršininkas – skyriaus viršininko pavaduotojas R.Sprindys, sužinojęs, kad einu pas V.Zvezdenkovą prašyti dėl Gražinos Landsbergienės, pasakė: „Nuėjęs gali pasakyti drąsiai, kad, jei jis nori pasitikslinti kai kurią informaciją, gali išsikviesti ir mane“.

R.Sprindys man pridūrė: „Būtinai pasakyk, kad Gražinos Ručytės vyras – V.Landsbergis yra buvęs mūsų agentas, verbuotas, berods, 1955 metais Jį verbavo KGB darbuotojas Dušanskis“.

Teismui pabrėžiau, kad Dušanskis yra tas pats, kurio prieš keletą metų Lietuva reikalavo Izraelio išduoti už genocidą Lietuvoje.

Paskui su V.Landsbergiu, kaip KGB agentu, dirbo toks Slavinas, paskui – tas pats buvęs mano viršininkas R.Sprindys. Paskutinis su V.Landsbergiu iki 1978 metų, kai V.Landsbergis grįžo dirbti iš Klaipėdos į Konservatoriją Vilniuje, dirbo toks Abromaitis.

R.Sprindys tada taip pat pabrėžė, kad V.Landsbergio, kaip KGB agento, slapyvardis buvo „Vytautas“, vėliau pakeistas į „Dėdulę“.

Mano viršininkas tada dar pridūrė: „Referuok V.Zvezdenkovui ir apie G.Ručytės vyro tėvą, kad V.Landsbergis–Žemkalnis buvo NKVD agentas, užverbuotas 1927 metais. Kaune Rusijos ambasados žvalgybos darbuotojų“.

Ir dar pažėrė visokių detalių: pavyzdžiui, kad V.Landsbergiui–Žemkalniui tarybinės valdžios nutarimu Kaune ir Kačerginėje buvo grąžinti du namai ir tik, be abejo, aktyviai tam reikalui tarpininkavus TSRS KGB, nes V.Landsbergis–Žemkalnis buvo ypatingai nusipelnęs TSRS KGB agentas.

Teismui išdėsčiau, kad turėdamas tokius svarbius argumentus, drąsiai nuėjau pas Zvezdenkovą ir viską referavau. Jis įdėmiai mane išklausė ir davė daug velnių, kodėl iki šio laiko nedirbau su Gražina Ručyte–Landsbergiene.

Generolas man liepė staigiai užvesti kandidato verbuoti bylą ir iki jos sugrįžimo paruošti visą informaciją. Taip pat liepė prieš išvykstant jai pasakyti, kas mus domina Australijoje. Jei ji atveš geros informacijos, mes ją galėsime ir toliau išleidinėti į užsienį.

Po to V.Zvezdenkovas, didelei mano nuostabai, užrašė rezoliuciją „Išleisti tokią ir tokią Ručytę į Australiją pas Gabrielių Žemkalnį“.

Teismui pabrėžiau. kad tais, 1981 metais, mano viršininkas R.Sprindys man taip pat pasakė, kad jam pačiam dirbant su V.Landsbergiu, kaip KGB agentu, iš Maskvos KGB darbuotojų jis buvo girdėjęs, kad V.Landsbergis–Žemkalnis buvo labai rimtai įtariamas karo metais bendradarbiavus su vokiečių gestapu, kaip jų užverbuotas agentas.

O tai reiškia, kad V.Landsbergio tėvas karo metu galėjo būti ne tik NKVD nusipelnęs agentas, bet tuo pačiu ir vokiečių gestapo.

TSRS KGB darbuotojai tokią savo išvadą pagrindė tuo, kad Landsbergis–Žemkalnis, bijodamas, kad gali būti iššifruotas NKVD kaip dar ir gestapo agentas, karui besibaigiant išsigandęs pabėgo į Vakarus kartu su vokiečių fašistais.

Mirus Stalinui ir sušaudžius Beriją, Landsbergis–Žemkalnis vėl uoliai pradėjo dirbti tik TSRS KGB, pasiprašė sugrąžinamas į Tarybų Lietuvą.

Kas ir buvo padaryta, aktyviai tarpininkaujant TSRS KGB, be to, grąžinant jam visą iki karo turėtą turtą ir dar A.Sniečkaus nurodymu suteiktas Kaune valdiškas butas ir paskirtas jis į atsakingas valdiškas pareigas.

Teismui pabrėžiau, kad esu ne kartą girdėjęs, kad V.Landsbergis–Žemkalnis už ypatingus žvalgo nuopelnus iš TSRS KGB iki gyvos galvos gaudavo solidžią pensiją. Tačiau patikrinti šį faktą, be abejo, yra labai sunku.

Po šių išdėstytų mano faktų ir dar kitų mažiau įdomesnių momentų teisme mane pradėjo klausinėti pats V.Landsbergis su savo broliu Gabrieliumi.

V.Landsbergis:

– Ar atėjęs dirbti į Lietuvos KGB davėte priesaiką?

– Taip, daviau.

– Tai kodėl sulaužėte duotą priesaiką neišduoti žinomų Jums agentų ir Jums žinomos kitos slaptos agentūrinės informacijos?

– O Jūs man kas, pone Landsbergi, ar esate KGB pirmininkas, kad aš Jums turiu duoti ataskaitą? Antra vertus, nėra TSRS, todėl ir mano priesaika jau niekam negalioja, ji tapo jau bevertė.

– V.Petkevičius savo knygoje „Durnių laivas“ mano tėvą pavadino A.Hitlerio draugu. Tai tada aš galiu vadinti Jus J.Stalino draugu!

– Kieno, kieno? Ar Jūs, pone V.Landsbergi, bent jau įsivaizduojate, kada aš esu gimęs? Aš esu pokario vaikas, tai kaip galėjau būti J.Stalino draugas?

– Tai tada atsakykite man, kaip Jūs apskritai vertinate J.Stalino epochą?

– Tik atėjęs dirbti į KGB sužinojau daug blogo apie J.Staliną. Ir labai smerkiu jį už masines žmonių represijas ir trėmimus. Bet reikia pripažinti, kad J.Stalino ir maršalo G.Žukovo dėka buvo nugalėti Jūsų, pone V.Landsbergi, ir Jūsų tėvo tokie mylimi ir gerbiami vokiškieji fašistai!

– Jūs rašydami spaudoje ir kalbėdami per televiziją vis šmeižiate mane ir mano tėvą, vadindami mus KGB agentais. Ir savo šiuos teiginius remiate mirusių sielų parodymais, t.y. buvusių ir jau mirusių kagėbistų parodymais. Tai kaip čia dabar suprasti?

– Tai, kad ne visi kagėbistai, kurie gerai žino apie Jūsų ir Jūsų tėvo uolų tarnavimą KGB organams, jau yra mirę. Ir Jūs, pone V.Landsbergi, tai gerai žinote. Ir šiuo metu Izraelyje gyvena toks buvęs kagėbistas Dušanskis. Tas pats Dušanskis, kuris 1955 metais, būdamas Lietuvos KGB Žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas, pats asmeniškai verbavo Jus, ir Lietuva neseniai reikalavo Izraelio išduoti jį už genocidą Lietuvoje.

Jam dabar turėtų būti apie 83 metai. Manau, kad jis yra nepraradęs proto ir visiškai gali atsakyti už savo žodžius ir veiksmus. Jeigu Jums labai reikia įrodyti savo nekaltumą bendradarbiaujant su KGB, susiraskite Izraelyje Dušanskį.

Ir štai tada, jeigu Dušanskis paneigs mano išsakytus teiginius spaudoje ir per televiziją apie Jūsų ir tėvo uolų bendradarbiavimą su KGB, tai aš iš karto pakelsiu aukštyn rankas ir pasiduosiu.

Tada Jūs mane galite patupdyti į kalėjimą už šmeižtą. Dušanskį oficialiai apklausti yra galimybių ir be jo atvykimo į Lietuvą, gaunant iš jo parodymus, patvirtintus Izraelio notarų.

Bet aš puikiai žinau, kad Jūs to nedarysit, nes iš A.Butkevičiaus esu sužinojęs, kad Jūs prieš keletą metų buvote susiradę Dušanskį ir maldavote jo tylėti apie Jūsų ir tėvo V.Landsbergio–Žemkalnio uolų bendradarbiavimą su KGB.

Matyt, Dušanskis atsisakė Jums padėti šiuo klausimu. (Pastaba: po šio mano atsakymo V.Landsbergis nutilo ir daugiau šio klausimo nelietė.)

– Jūs vis teigiate, kad mano žmoną 1981 metais į Australiją išleido išvažiuoti tuometinis Lietuvos KGB pirmininko pavaduotojas, Maskvos generolas Zvezdenkovas. Tai kur šis KGB generolas yra šiuo metu?

– Šiuo metu Zvezdenkovas gyvena Maskvoje ir jeigu Jums reikia, tai susiraskite jį. Ir aš galiu Jums padėti jį surasti.

Bet kam to reikia, nes tą faktą, kad Gražina Ručytė–Landsbergienė 1981 metais išvažiavo į Australiją pas Jūsų brolį tik per tą patį KGB generolą, spaudoje ir „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje patvirtino ir pats tuometinis Operos ir baleto teatro direktorius V.Noreika.

– Jūs vis teigiate, kad aš ir mano tėvas buvome KGB agentai. Bet aš juk taip aktyviai puolu KGB, jo kadrinius darbuotojus ir buvusią sovietų valdžią. Tai kaip Jūs įsivaizduojate, kad aš, kaip Jūs teigiate, buvęs KGB agentas, galiu tai daryti?

– Pone V.Landsbergi, nuo seno, gal net nuo rusų caro Nikolajaus II-ojo laikų, geriausia konspiracijos forma yra ta, kad kai loji ant tos valdžios ir jos žvalgybos, niekas nepatikės, kad tu uoliai jiems tarnauji, ir kas tu iš tikro esi. (Pastaba: V.Landsbergis daugiau šio atsakymo nekomentavo.)

– Jūs savo rašinyje „Lietuvos ryte“ 2000 metų gruodžio 2 dieną minėjote, kad 1988 metais tuometinis Lietuvos KGB pirmininkas E.Eismuntas buvo davęs Jums nurodymą išsiaiškinti, ar aš esu grynakraujis lietuvis. Tai ką, norėjote mane tuo klausimu sukompromituoti?

– Ne paslaptis, kad tuo metu daugeliui žmonių buvo kilę rimtų abejonių dėl Jūsų grynakraujės lietuvių tautybės, nes Jūsų pavardė Lietuvoje yra labai reta. Ir man generolas E.Eismuntas tikrai buvo davęs tokį nurodymą.

Bet aš juk tame pačiame „Lietuvos ryto“ straipsnyje rašiau, kad po mano kruopštaus tyrimo šios abejonės nepasitvirtino, ir KGB dėl to negalėjo Jūsų tada sukompromituoti.

Tai ką – aš ir čia pagal Jus blogai padariau? Kur yra tiesa, tai tiesa.

Vėliau sekė mano, buvusio KGB majoro V.Gulbino, klausimas V.Landsbergiui:

– Savo straipsniuose apie Jūsų ir Jūsų tėvo slaptą bendradarbiavimą aš daug kartų esu rašęs, kad paskutinis su Jumis kaip su KGB agentu yra dirbęs iki 1978 metų buvęs Lietuvos Klaipėdos KGB padalinio viršininko pavaduotojas D.Abromaitis ir kuris, sunkiai sirgdamas, dar palyginti visai neseniai ligoninėje davė tokius pat parodymus apie Jūsų ir tėvo slaptą sąmoningą bendradarbiavimą su KGB, kaip ir aš.

Tada apklausiant D.Abromaitį dalyvavo ir du Lietuvos Seimo nariai – A.Sakalas ir V.Čepas bei Lietuvos generalinės prokuratūros prokuroras Č.Norinkevičius.

D.Abromaičio parodymai buvo įrašyti į garso kasetę, tačiau ta kasetė vėliau paslaptingai dingo, o pats D.Abromaitis mirė prieš trejus metus.

Ir visa ši istorija įvyko Lietuvos generaliniu prokuroru dirbant Jūsų, pone V.Landsbergi, uoliam ir paklusniam tarnui, kuris dėl kai kurių savo neteisėtų veiksmų buvo pramintas kišeniniu prokuroru, o vėliau išvarytas iš šių pareigų, – Kaziui Pėdnyčiai, kuris, be kita ko, buvo ir mano kursiokas VVU Teisės fakultete.

Klausimas Jums, pone V.Landsbergi, trumpas ir konkretus: kur dingo ta paslaptingoji garso kasetė? (Pastaba: į šį klausimą V.Landsbergis man ir teismui taip nieko ir neatsakė. Paprasčiausiai nutylėjo!)

Per antrąjį šio teismo posėdį aš labai nustebau išvydęs teisme kaip liudytoją Vilniaus miesto policijos Tardymo skyriaus viršininkę D.Bukelienę, kuri prieš keletą metų vedė V.Landsbergio reikalavimu man iškeltą baudžiamąją bylą dėl neva V.Landsbergio apšmeižimo spaudoje.

Ta byla vėliau buvo nutraukta nesant nusikaltimo sudėties.

V.Landsbergis, pasirodo, pats pareikalavo papildomai iškviesti į teismą minėtą policijos pareigūnę.

Teismo metu V.Landsbergis D.Bukelienės paklausė: „Tai kaip čia dabar suprasti, jeigu V.Gulbinui buvo nutraukta baudžiamoji byla už mano ir mano tėvo šmeižtą, tai išeina, kad V.Gulbinas sakė teisybę?“

D.Bukelienė teismo posėdyje atsakė: „Taip jau išeina, pone V.Landsbergi, nors ir netiesiogiai. Buvo surinkti du tomai liudytojų parodymų ir kitų dokumentų, ir byla dėl šmeižto buvo galiausiai nutraukta“.

VLADAS GULBINAS

Buvęs VSK (KGB) majoras

Nuotraukoje: Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę palaikančiame mitinge Vingio parke. Vilnius, 1990 04 07. Fotografas Zenonas Nekrošius