Lietuviška kultūros mafija lenda į šviesą (2)

Angelė Digaitytė

Dabar jau suvokiu, kad, ko gero, tos geradarės iš Manheimo (vardo neprisimenu) pasirodymas nebuvo atsitiktinis. Ji buvo grojusi mušamaisiais, labai žavėjosi Andriumi Mamontovu, tiesa, prasitarė girdėjusi, jog jis – daugiau verslininkas, nei muzikantas. Dabar su tuo visiškai sutinku. Visą gyvenimą „joja“ ant senų gerų dainų, sukurtų jaunystėje. Uoliai puoselėja Lietuvos patrioto įvaizdį. Gudrus pilkasis kardinolas, prie liudininkų nedarantis jokio „liapsuso“. Beveik nedarantis.

Kaip jau rašiau pirmoje dalyje, bilietų į Mamontovo koncertą buvo parduota toli gražu ne tiek, kiek reikėjo. Kad grupė išeitų į sceną, turėjau pinigus atnešti į persirengimo kambarį dar prieš koncertą. Deja, nesurinkau nė pusės sutartų pinigų. Tiesa, A. Mamontovas sutiko išrašyti sąskaitą ir už pirmąją, pusę metų prieš koncertą pasakytą, sumą – 5000 eurų. Geradarė verslininkė, pridėjusi nuo savęs, berods, tūkstantį eurų, liepė man pasirašyti pasižadėjimą, kad aš per porą savaičių sumokėsiu likusius pinigus. Tiesą sakant, aš tuomet pagalvojau, jog ta verslininkė žada ir toliau remti festivalį, – pati būčiau verčiau atšaukusi koncertą, nei pažadėjusi tai, ko negalėjau ištęsėti. Taigi abi nuėjome į persirengimo kambarį, ten Mamontovas man įteikė sąskaitą, o aš padaviau tą įsipareigojimo raštą ir surinktus pinigus.

Koncertas įvyko. Žiūrovai buvo laimingi. Aš visą laiką pralaksčiau, nes tuo metu atvažiavo K. Jakučio grupė ir reikėjo juos nuvesti pavalgyti, palydėti į viešbutį. Grįžau tik baigiantis koncertui. Spėjau išgirsti gal dvi paskutines dainas. Gražiausiąją – „Laužo šviesa“ – Andrius skyrė mudviem su ta geradare…

Kitą dieną vyko Lietuviška šventė V. Hacko modernaus meno muziejaus sodelyje, kur mano draugija turėjo ir savo lietuvišką gėlių darželį. Prisirinko nemažai tautiečių. Kelios regione gyvenančios lietuvės (neminėsiu vardų, nes nemanau, kad šiame kontekste norėtų būti pagarsintos) privirė cepelinų, padarė šaltibarščių, vaišino šakočiu. Ant sodelio tvoros buvo eksponuojama šiauliečio pedagogo Algirdo Kontrimo fotografijų paroda „Lietuvos spalvos“. Renginį vainikavo K. Jakučio grupės koncertas. Tautiečiai buvo labai patenkinti. Man plojo, skandavo mano vardą. O aš, stovėdama scenoje, žiūrėjau liūdnai į žmones ir žinojau, kad šiandien esu giriama, ryt – išjuokiama…

Sodelyje pasirodyti buvo pasižadėjęs ir A. Mamontovas, kuriam tą dieną surengiau ekskursiją į Heidelbergą. Deja, „žvaigždė“ nebepanoro susitikti su savo gerbėjais…

Jau pasibaigus šventei, mano samdytas vairuotojas iš oro uosto atvežė S. Petreikio grupę. Restoranų virtuvės jau nebeveikia, kaip pamaitinti išalkusius svečius? Pakviečiau pas save į kuklius namus, kur mano brolienė iš šaldytuve buvusių produktų greitai kažką sutvėrė. O tu, Dievuliau, sveteliai pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kad vynas neatšaldytas… Kai vėliau atsukau atmintyje vaizdą atgal, supratau, jog jie jau atvažiavo priešiškai nusiteikę. Palydėjus į viešbutį nakvynei, kai kurie iš jų nedraugiškai burbėjo…

Kitą dieną vyko S. Petreikio koncertas. Labai gražus. Publika buvo sužavėta. Deja, parduotas tik vienas bilietas, kiti salėje sėdėję žiūrovai buvo kviestiniai svečiai. Vėliau supratau, kad Lietuvos „žvaigždės“ yra žymios tik Lietuvoje, užsienio lietuviams, ypač jaunesnės kartos, jie yra beveik nežinomi. Tai irgi buvo viena priežasčių, kodėl daugiau nebeorganizuoju lietuviškų koncertų.

Po renginio, žiūrovams dar nespėjus išeiti, prie manęs prieina S. Petreikis ir ima šaukti, reikalaudamas pinigų už koncertą. Lietuvoje juk toks supratimas, kad kuris garsiau rėkia, tas teisus. Be to, matyt, tikėjosi išgąsdinti. Netoliese buriavosi kiti muzikantai, taip pat ir A. Mamontovas. Deja, Petreikiui buvo nesuvokiama, kad Vokietijoje kitaip žiūrima į nesitvardantį žmogų – čia rėkiantis traktuojamas kaip silpnų nervų, be kultūros. Aš bandau su juo kalbėti tyliai, prašau palaukti pinigų. Petreikis draskosi toliau. Tiesa, sąskaitos už koncertą neatsivežęs. Į festivalį buvo atskridęs iš Lietuvos mano vyresnysis brolis su žmona. Brolienė pasakė mano broleliui: „Eik gelbėti sesę“. Artūras priėjo prie Petreikio, apglėbė vyriškai per pečius ir pakvietė pasikalbėti. Jis pasiūlė, kai tik grįš į Lietuvą, sumokėti tuos 2000 eurų, o dabar kaip užstatą duosiąs savo pasą. Petreikis nesileido į kalbas. Vėliau man buvo papasakota, kad Mamontovas tyliai kurstė muzikantus. Neva, šie net žadėję išpilti kultūros centro langus…

Sekmadienis. Mudu su broliu ieškom bankomato, kur jis galėtų iš savo sąskaitos paimti tuos du tūkstančius. O dar, kaip tyčia, savo mobilų telefoną buvo palikęs Kaune automobilyje, o bankiniam pervedimui reikėjo patvirtinimo kodo… Nebesismulkinsiu… Galiausiai pavyko į Petreikio sąskaitą pervesti pinigus. Išspausdinau ant lapo įrodymą, kad pervedimas įvykdytas, atnešu, paduodu Sauliui į rankas. Šis lengviau atsidūsta. Paaiškina, kad per jo koncertus šeima ant skyrybų slenksčio. Jau daug vėliau jam parašiau laiške, kad kas bebūtų, tačiau žmoniškumo bet kokiomis aplinkybėmis nevalia prarasti. Petreikis manęs net neatsiprašė…

Pervargusi, batelių iki kraujo nutrintomis kojomis einu link namų – čia pat, tik kitąpus gatvės. Pasiveja ta geradarė verslininkė iš Manheimo. Ji pradeda ant manęs šaukti, aiškinti, kad man tuoj iškvies policiją, kad Petreikio vyrai tuoj išdaužys kultūrnamio langus, jei aš pinigų tuoj pat nesumokėsiu. O aš tik žiūriu į ją… Akyse tvenkiasi ašaros. „Kaip tu taip gali? Juk net nežinai, kad pinigai jau pervesti ir yra Petreikio sąskaitoje“, – tyliai pasakau. Manheimiškė žiūri apstulbusi. Negali patikėti. Apsisuku ir nueinu namo.

Vėliau prisiminusi ne kartą pagalvojau, kad, jei būčiau aš tuo metu žinojusi tai, ką dabar žinau, tie „žvaigždūnai“ su Petreikiu priešakyje būtų kaip mat atsidūrę policijos areštinėje. Pagal Vokietijos įstatymus, atsiskaityti už paslaugas galima per tris savaites. Iki tol niekas neturi teisės vadinti apgaviku, vagimi.

A. Mamontovas vėliau sutiko, kad jam sumokėčiau dalimis. Atsiskaityta. Visiems, pateikusiems sąskaitas, sumokėta už paslaugas.

2018 metų kovą pakviečiau savo mieste koncertuoti dar vieną lietuvį, kažkada dalyvavusį „Eurovizijoje“. Neįvardinsiu. Tiek to. Jis man papasakojo, jog po to dainų konkurso nesutiko šokti pagal Lietuvos kultūros pilkųjų kardinolų dūdelę ir todėl užsivėrė jam durys į televiziją bei didžiąsias scenas. Teko emigruoti. Dabar tas dainininkas vėl Lietuvoje. Mačiau feisbuke, įsijungė į „leftistų“ chorą. Užtat visur šmėžuoja interviu, vėl laukiamas koncertų metu. O aš pašalinau iš savo draugų sąrašo. Man šlykštu matyti parsidavusį žmogų.


Pasaulis suskilo į dvi dalis ir jau tenka pasirinkti, kurioje jo pusėje esi. Tiesa, daugelis bando apsimesti, kad nieko nevyksta. Tikisi išlaviruoti. Istorija kartojasi. Negi nieko neišmokome?

Parašykite komentarą