Lietuviška kultūros mafija lenda į šviesą

Angelė Digaitytė

Pradžia

Prieš kelias dienas sistemai nepaklususi ir dėl „Skiepų paso“ žmones segreguoti atsisakiusi šiauliečių įmonė „Gustuko picerija“ savo feisbuko paskyroje paskelbė:

Turbūt daugelis žinote atlikėją Gytis Paškevičius. Žmogų, kuris kuria nuostabias dainas, dar visai neseniai rinko pilnas arenas klausytojų, bet jau senai nemylimas A. (Arūno – A. D.) Valinsko (to, kur siūlė lenkus šaudyti, bet dabar verkia, kad jam pačiam galvą nupjaus kaip Šv. Jonui Krikštytojui).

<> Radęs keletą eilučių Gyčio sūnaus FB per tebevykstančią raganų medžioklę, Valinskas nusprendė galutinai suvesti senas sąskaitas.

Pasirodo ne įstatymai, ne visuomenė kaip paslaugos gavėjai, o sistemos kalės dabar nustato bausmes.

Arenos Gyčiui nebenuomojamos, komercinėse radijo stotyse jo dainos nebegrojamos (išskyrus radijo stotį „PŪKAS“ ir kai kurias regionines radijo stotis), valstybinėse ir miesto šventėse, kurios vyksta už mūsų sumokėtus mokesčius, jo nebematysime.

Pasirodo, turime naują pramogų pasaulio diktatorių. Tik nebeturime tikrų pop estrados meno žmonių, kurie stotų į tiesos pusę.

Visai kitokia situacija su ištikimais gyvūnėliais, kurie girti perėjose užmuša žmones ir toliau dirba radijo stotyse, Rusijos televizijose tyčiojasi iš mūsų šalies ir tampa ministrės patarėjais ekonomikos klausimais.

Pramogų pasaulis tampa dar vienu nupirktu sistemos langu į visuomenę. Dabar visur ta pati tendencija, visur reikalaujama sisteminio paklusnumo…

Ar neišmokę istorijos, nebūsime priversti ją pakartoti?

Gustuko picerija

Tuo „Gustuko picerijos“ įrašu žmonės ėmė dalintis. Bet feisbukas irgi tarnauja sistemai, kuri kaip pūlinys išplitusi po visą pasaulį, tad pasidalintas tekstas netrukus pranykdavo. Tačiau drąsūs žmonės nepasidavė. Juo labiau, jog apie nuplikusios sistemos kalės kerštą pradėjo pasakoti ir kiti pramogų pasaulyje besisukantys kūrėjai. Neliko abejinga ir viena garsiausių ir drąsiausių Lietuvos menininkių, juvelyrė Jurga Lago, pati patyrusi, ką reiškia patekti į lietuviškos kultūros pilkųjų kardinolų nemalonę. Ji metė iššūkį Lietuvos RT dirbantiems populiarių laidų vedėjams, siūlydama pakviesti ją.

—————————————————————————————————————-

Daugelis Jurgos Lago, „Gustuko picerijos“ ar Ligito Kernagio sekėjų feisbuke tik dabar sužinojo, jog tokie dalykai vyksta. O aš, tai skaitydama, mintimis nuklydau į 2017-uosius. Tais metais, nusprendusi organizuoti lietuvių kultūros festivalius, patyriau savo kailiu kultūros mafijos Lietuvoje egzistavimą. Ilgai tylėjau. Tiesą sakant, ir dabar nerašyčiau, jei neturėčiau teisinės apsaugos draudimo.

2011 metais antrąkart išvažiavusi iš Lietuvos, kaip tąkart maniau, tik peržiemoti, Vokietijoje pasilikau, ko gero, visam likusiam gyvenimui. Niekada nesvajojau apie emigraciją ar užsienietį vyrą, buvau netgi arši nacionalistė, palaikanti idėją „Lietuva lietuviams“. Bet, kaip sakoma, nespjauk į šulinį, kad netektų iš jo gerti. Tapusi meilės emigrante, turėjau išmokti vokiečių kalbą ir netgi dar daugiau – pamilau savo naująją šalį. Bet niekada nepamiršau savo Tėvynės, jaučiau ilgesį ir norėjau jai kažką duoti. Troškau Vokietijoje parodyti, kuo Lietuva turtinga, skleisti čia jos kultūrą. Pamažu išsiaiškinau, kad kaip privatus asmuo nelabai ką galiu nuveikti, tad su bendraminčiais 2016 metų sausio pabaigoje įkūriau oficialiai registruotą draugiją.

Bet ne veltui sakoma, jog gerais norais kelias į pragarą grįstas. Aš turėjau praeiti devynis jo ratus, kentėti privertusi ir savo artimiausius žmones. Jų ir savo nelaimei 2017 metais savo mieste pradėjau rengti Lietuvių kultūros festivalius. Be kultūros vadybos ir Vokietijos įstatymų išmanymo, be patirties, dar silpnai mokėdama vokiečių kalbą, neturėdama nei pinigų, nei rėmėjų. Tik didelio noro kažkuo pasitarnauti Lietuvai vedama… O, naivume!

Visada žavėjausi Andriumi Mamontovu, įsivaizduodama jį esant dideliu Lietuvos patriotu, sąžiningu žmogumi, tad pirmiausia jam parašiau žinutę, sakydama, jog noriu pakviesti į savo organizuojamą festivalį. Jis pasakė honoraro kainą. 5000 eurų. Pagal mano itin optimistinį skaičiavimą turėjau tą sumą be vargo surinkti (realiai skaičiuoti tuo metu dar nemokėjau). Kitas talentingas tautietis, kurį būtinai norėjau vokiečiams parodyti, buvo multiinstrumentalistas Saulius Petreikis. Šis paprašė 2000 eurų. Tą pavasarį atradau dar vieną lietuvį muziką – Kazimierą Jakutį.

Ir čia prasidėjo mano, kaip vėliau ironiškai pavadinau, kultūros vadybos studijos gyvenimo universitete, kainavusios nei daug, nei mažai – 12 tūkstančių eurų. Vienintelis Kazimieras Jakutis nuo pat pradžių pradėjo kalbėti apie sutartį ir oficialiai mokamą honorarą pervedant dalimis į sąskaitą. Kiti du paukštukai čiulbuonėliai apie sutartis net neužsiminė. O aš nedrįsau paprašyti – bijojau, kad įsižeis, pagalvos, kad nepasitikiu.

Dabar sklaidau išsisaugotus pokalbių įrašus… vėl viskas atgimsta atminty, sukyla kažkada išgyventos emocijos…

Tik likus beveik dviems savaitėms iki festivalio pradžios, suvokusi, jog man teks savo miesto kultūros biurui už suteiktą finansinę paramą atsiskaityti, pagaliau pasakiau A. Mamontovui, jog turime pasirašyti sutartį. „Bet tada ir kaina bus kita“, – išrėžė žmogus, kovojantis su nelegalia prekyba muzikos įrašais. Paklausus konkrečiai, išsisuko nuo atsakymo, pareikšdamas, jog tai gali pasakyti tik jo buhalterė, kaip vėliau sužinojau, jo sutuoktinė. Dabar man juokinga: ką, dainorėlis, tiek metų dainuojantis profesionalioje scenoje, nežino, koks jo grupės oficialus honoraras, jei į rankas nori gauti 5 tūkstančius?!. Mamontovo buhalterė, paskambinus telefonu, pasakė, jog su sutartimi honoraras bus kur kas didesnis… Kiek? „Na, apie 8 tūkstančius…“

Jau rodėsi mano finansinio apsiskaičiavimo kontūrai… Nebežinojau, ką daryti. Atšaukti festivalį? Bet į Mamontovo koncertą parduota nemažai bilietų, tiesa, toli gražu ne tiek, kiek aš tikėjausi, žmonės ruošėsi į mano Liudvigshafeną atvažiuoti iš visos Vokietijos, Šveicarijos, Belgijos, Liuksemburgo… Žinoma, turėjau beveik visų jų adresus, būčiau grąžinusi bilietus ir per platintojus.

Mamontovas man pasiūlė Vilniuje gyvavusią vežėjų įmonę. Kaip sužinojau iš S. Petreikio, tuomet bendravusio su manimi dar normaliai, visų trijų grupių aparatūrai atvežti į Vokietiją buvo paskirta „fūra“, turėjusi man kainuoti nemažus pinigus. Aš atsisakiau tos įmonės paslaugų, susiradusi vežėjus iš Šilutės už perpus mažesnę kainą. Pradėjo elektroniniu paštu skrieti grasinantys laiškai. Man buvo daromas spaudimas. Mamontovas pareiškė, jog jų aparatūra uždaryta mašinoje ir niekas jos neatiduoda. Aš tuo metu negalėjau to suprasti – kaip gali prievarta laikyti užrakintą krovinį, jei atsisakoma paslaugų? Kodėl nesikreipia į policiją?.. Naivuolė. Nesuvokiau, kad jie ten visi susimokę.

Likus kelioms dienoms iki festivalio pradžios dar nežinojau, ar koncertai įvyks…

Staiga išdygo viena Manheime gyvenusi lietuvė, smulki verslininkė – geradarė, pasišovusi patarpininkauti.