Ko pasigendama pasaulio lietuvių literatūros mokymo programose?

Janina Survilaitė

Antrame pokario dešimtmetyje, įsikūręs Amerikoje, eilėraščių cikle „Devintoji banga“ poetas Bernardas Brazdžionis rašė:

Aš klausiau poetus: Horacijų, Ovidijų ir Goethę,
Rabindranath Tagorę, Dantę ir Maironį,
Ir jų atsakymas man buvo vienas ir tas pats:
Jis Vienas buvęs, Esantis ir Būsimas,
Jis vienas akimi – nematomas
Gyvenimas, tiesa, įstatymas…

Tai lyg Poeto kūrybos moto, kuriuo jis ir jo bendraminčiai rašytojai Vakarų pasaulio priverstinėje tremtyje vadovavosi. Susipažinę su išeivijos, 1944 metų vasarą (70 procentų!) nuo sovietinės okupacijos į Vakarus pasitraukusių, lietuvių rašytojų kūryba,  neabejojame, jog iki sovietų okupacijos (1940) ji teisėtai jau buvo atsistojusi į priešakines Vakarų rašytojų gretas, o toliau ja rūpinosi ir tobulino egzilis, nes paimta į komunistų / kolaborantų  rankas, ji prarado savo veidą. Balio Sruogos atsiminimuose galime perskaityti perspėjimus Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkui Petrui Cvirkai, kad jis su brutalia savo kritinio socializmo ideologija greitai išžudys visų buvusių Lietuvos  klasikų gretas… Šveicarijos lietuvių bendruomenės senoji karta žinojo apie ženeviškės dailininkės Juzės Katiliūtės iš savo brolio Viktoro Katiliaus, Antano Miškinio ir kitų, ištremtų į Sibirą, gautus laiškus, kuriuose jie plyštančia sklausmu širdimi raudojo dėl lietuvių rašytojų režimo kolaborantų piktadarysčių, žlugdančių lietuvių literatūrą…

Vilniaus universiteto istorijos fakulteto  dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas pabrėžia, jog išeivijos istorija suvokiama kaip priedėlis,o ne kaip integrali Lietuvos istorijos dalis.

Lietuvos Respublikos švietimo ministerijai laikas suvokti, kad vidurinių mokyklų mokytojai savo mokiniams turi aiškiai atskleisti tokių sovietinių rašytojų, kaip P. Cvirka, Antanas Venclova, Eduardas Mieželaitis ir kt. veikėjų agresyvios veiklos okupacijos metais padarinius lietuviškai literatūrai.

Laisvojo Vakarų pasaulio filosofai jau pirmaisiais pokario dešimtmečiais pastebėjo, kad iš Tėvynės pasitraukusiųjų lietuvių rašytojų kūrybos kryptį nulėmė Antrojo pasaulinio karo tragizmas: išeivių kūryboje įsivyravo egzistencializmas, estetizmas ir kitos modernistinio meno pakraipos, kuriomis rimtai domėjosi ir skaitytojai, ir pasaulinės literatūros kritikai.

Apie nuo sovietų sunaikinimo į Vakarus pasitraukusius genialius lietuvių rašytojus poetas  Marcelijus Martinaitis atsiliepdavo kaip apie lietuviškos tautinės literatūros pagrindėjus-saugotojus, neprarandusius išskirtinio tautinio savitumo bei meninės išraiškos spalvų menininkus, atkakliai kovojusius už aukštesnes menines aspiracijas, dėl gilesnio idėjiškumo raiškos estetinės formos. Išeivijai rūpėjo sava lietuviškoji kultūra, jos puoselėjimas ir apvalymas nuo idėjinių socrežimo piktžolių. Jų pastangos  neliko tik praeities paminklu, o įsiteisino kaip valstybingumo ir kultūros istorijos simbolis.

Nuo baudžiavinio sukilimo (1831-1863) laikų Londone veikė lietuvio emigranto B. Daunoro įsteigta lietuviško rašto spaustuvė „Nida“, platinusi sukilimo dalyvių, pasitraukusių iš Lietuvos ir įsikūrusių Europoje, atsiminimus. Ją po Antrojo pasaulinio karo suaukotomis lėšomis įsigijo Londone karo pabėgėlių išeivių įkurta Lietuvių sąjunga (1952) ir, karo pabėgėliams finansiškai remiant, ėmė spausdinti Antano Škėmos, Kazimiero Barėno, Kazio Almeno, Bernardo Brazdžionio ir kitų egzilio rašytojų grožinės literatūros kūrinius.  „Nidos“ spaustuvės iniciatyva 1947 metų vasarą pradėtas leisti savaitraštis „Užsienio ir vidaus žinių biuletenis“ (vėliau pavadintas „Britanijos lietuviu“, o nuo 1953-ųjų rugsėjo – „Europos lietuviu“), ypač vertinamas dėl skelbtos būtinos informacijos bei karo pabėgėlių vienijimosi į kovą prieš Lietuvos okupaciją idėjos…

LTSR vyriausybė reikalavo, kad Šveicarija grąžintų sovietinio teismo už akių sušaudyti nuteistus karo pabėgėlius sovietinei Lietuvai, tačiau Šveicarijos vyriausybė į sovietinės valdžios raginimus atsakė, jog neutralios Šveicarijos konfederacijos įstatymai gerbia žmogaus teises ir niekada nevers karo pabėgėlių vykti ten, kur gresia pavojus jų gyvybei, – Šveicarijoje prisiglaudę karo pabėgėliai turi teisę iš šalies išvykti ten, kur jie nori!

Sigito Gedos prisiminimuose skaitome įdomų faktą, kad 1949 metų gegužės 13 dieną sovietinės Lietuvos komunistų partijos suvažîavime Eduardas Mieželaitis, svarstytas už lyrikos rinkinio „Tėviškės vėjas“ apolitiškumą ir dekadenciją, pasiteisino, kad visada ėmė pavyzdį  iš Brazdžionio, Kossu-Aleksandriškio ir kitų pažangių lietuviškos literatūros  plunksnos meistrų, nes pastarieji gerai žinojo prancūzų: Verlaino, Baudelaire, Mallarme, Paul Valery – kūrybą, iš jų mokėsi ir savo tautiškojo unikalumo pagrindu kūrė puikią literatūrą, garsindami ją Vakaruose.

Elena Baliutytė-Riliškienė, kalbėdama apie aktyviausią sovietinio režimo redaktorių E. Mieželaitį, išdrįsusį sąžiningai pareikšti savo nuomonę dėl keliamos politinės kompanijos (1958) prieš Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius rašytojus Joną Aistį ir B. Brazdžionį, knygoje „Eduardas Mieželaitis…“ (2019) cituoja E. Mieželaitį:

„…Lėkštais straipsniais čia nepasieksime nieko… Abudu jie didžiai talentingi, tikri poetai..“ (p. 62.)

Iš jų privalome mokytis, o ne smerkti.  Nesvarbu, kokia jų ideologija. Tai drąsiausias  įrodymas, pasipriešinantis tada okupuotos Lietuvos rašytojams brutaliai brukamam sovietinio realizmo metodui bei reikalavimams kūrybos puslapiuose skleisti lietuviams svetimas revoliucines impresijas.

Pirmais pokario dešimtmečiais lietuviškame egzilyje pradėti tobulinti seni ir kuriami nauji teisingi lietuvių  tautinės kultūros pagrindai, kurie sėkmingai skrido į Vakarų pasaulio literatūros erdves, sulaukdami pripažinimo.

Stasys Barzdukas, Pranas Skardžius ir Jonas Martynas Laurinaitis, išleisdami lituanistiniam išeivijos švietimui reikalingą „Lietuvių kalbos vadovą“ (1950, Bylefeldas, Vokietija), rašė: Turime parodyti, jog nesame jokia vergų tauta, jog branginame Vakarų civilizaciją ir demokratines laisves ne vien ant popieriaus, ir kad esame pasiryžę kovoti už savo tautinius idealus…

Tos pačios nuostatos buvo kartojamos ir pagal Juozo Bačiūno ir Stasio Barzduko projektą JAV pradėtame leisti žurnale „Pasaulio lietuvis“ (1963).

Tik nugriaudėjus paskutinėms Antrojo  pasaulinio karo pabaigos salvėms, 1946 metais pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, Tiubingene, pasirodė Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščių rinkinys „Praradimo simfonija“. Jo pastangoms tais 1947 metais Tiubingene išleistas Lietuvos rašytojų metraštis „Tremties metai“, kuriame publikuoti 72 lietuvių autorių kūriniai, kurie Vakarų pasaulyje savo brandumu nenusileido vakarietiškiems. Europos lietuvių karo pabėgėlių suaukotomis lėšomis užsienyje buvo išleistos pirmosios Vytauto Mačernio eilėraščių knygos: „Vizijos“ – 1947 metais Romoje (spaudai parengė Vytautas Saulius), „Poezija” – 1961 metais Čikagoje (redagavo Kazys Bradūnas).

Senoji emigrantų karta jau 19-ame amžiuje, spaudos draudimo metais, JAV buvo įkūrusi spaustuvę „Saulė“, kurioje leido Jono Basanavičiaus, Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto raštus. 1949 metais amerikietiški laikraščiai „Dirva“, “Draugas“, „Laisvė“ ir „Vilnis“ aktyviai rūpinosi lietuviškos spaudos reikalais, o jų pavyzdžiu sekė  Kanadoje, Toronte, naujai susikūrusios spaudos bendrovės: „Žiburiai“, „Rūta“, “Baltija“. 1945 metais Australijoje  įkurta leidykla „Mintis“ leido laikraštį viso pasaulio išeivijai „Mūsų pastogė“. Negalutiniais duomenimis, 1944–1990 metų laikotarpiu užsienyje buvo išleista 8000 naujų lietuviškų knygų su anotacijomis anglų, vokiečių, ispanų kalbomis ar trumpais įvadiniais paaiškinimais.

Kasmet laisvajame pasaulyje pasirodydavo nauji lietuvių autorių kūriniai: 1946 metais – Antano Škėmos „Svetimame krašte“, 1953 metais – „Raudonasis tvanas“; 1946 metais – Mariaus Katiliškio „Feljetonai“ bei Jono Meko redaguotas avangardistinis „Kultūros žurnalas“; 1947 metais – Liudo Dovydėno „Nuodėguliai ir kibirkštys“, ; 1948 metais – Pulgio Andriušio „Siela lagamine“; 1949 metais JAV – Nelės Mazalaitės „Apversta valtis“; 1947 metais JAV išleistas Fausto Kiršos „Eilėraščiai iš tolumos“, 1951-aisiais – „Šventieji akmenys“; 1955 metais JAV – Alės Rūtos romanas „Trumpa diena“ ir eilė kitų brandžių kūrinių pristatytų reikliems Vakarų skaitytojams ir kritikams: daugumai jų Vakaruose paskirtos premijos.

Vienas aktyviausių kultūrininkų išeivijoje buvo Kazys Bradūnas. Jis, gyvendamas Vokietijoje, Miunchene, 1945–1948 metais redagavo „Aidų“ kultūros žurnalą, kuriame spausdinosi ir rašytojai, ir kritikai, vyravo vakarietiški kūrinių vertinimai. Įsikūręs Baltamorėje (JAV), K. Bradūnas pradėjo leisti žurnalą „Literatūriniai lankai“ (1952–1959), o 7-ame dešimtmetyje Čikagoje ėmė redaguoti „Draugo“ kultūrinį priedą (1961–1981).

1951 metais JAV išleista poezijos antologija „Žemė“, kurioje  išryškinti sakralaus santykio su Žeme motyvai, mitologijos ir tautosakos reikšmė lietuviškos išeivijos kūryboje. Egzistencinei žemininkų pasaulėjautai priskiriami: Juozas Kėkštas, K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys, Birutė Pūkelevičiūtė, Lietuvoje pasilikęs ir anksti žuvęs Vytautas Mačernis. 1957 metais pasirodė Broniaus Katiliškio romanas „Miškais ateina ruduo“, kurio įvade dr. J. Girnius vertino rašytojo įžvalgumą pasiskirti savo kūryboje daugiareikšmį svorį gimtiškajam žmonijos pradui,- krikščioniškajam Vakarų modernizmui.

Ryškų vaidmenį Vakarų literatūroje suvaidino A.Nykos-Niliūno filosofinė hermetistinė poezija bei Henriko Radausko ekspresyvi, žaisminga, estetizuota kalba – tai ryškiai žymėjo naują modernistinės literatūros kryptį lietuviškoje Vakarų literatūroje. Išeivijos rašytojams rūpėjo grąžinti literatūros, kaip tautinės estetinės kūrybos nepriklausomybę, objektyviai ją įvertinti, o  su Vakarų literatūra palaikyti ir stiprinti glaudžius ryšius, artimiau susipažinti  su Vakarų literatūros talentais ir jų kūriniais. Tam prireikė pasirūpinti tobulais vertimais. Buvo išversta eilė talentingų Vakarų rašytojų knygų: Tomo Sternso Elioto, Federiko Garsijos Lorkos, Lietuvoje gimusio rašytojo, rašiusio prancūziškai, Č. Milošo kūriniai ir daug kitų knygų.

1952 metais JAV buvo išleistas žemininkų žurnalas „Literatūros lankai“, jo  pirmame numeryje suformuluoti tikslai: grąžinti literatūrą kaip estetinę kūrybą Lietuvos nepriklausomybei palaikyti, stiprinti nuolatinius ryšius su Vakarų literatūra. Iškeltas pažangiausias ir protingiausias reikalavimas – stiprinti kompetentingų literatūros kritikų gretas, kuriuose jau buvo pradėję reikštis A. Nyka-Niliūnas, Julius Kaupas, Juozas Girnius ir kt.

(Kad  dabartiniams Lietuvos  kritikams yra keliami tautiniai reikalavimai – sunku pastebėti! Ar literatūros kritiku pasivadinęs turi teisę recenziją apie knygą parašyti jos neskaitęs?  Šis klausimas, visai neretorinis, Lietuvos kultūros ministerijai, kuri per 30 nepriklausomybės metų nepasistengia išugdyti kompetentingą literatūros kritiką! Jeigu nebūtų tokių neleistinų klaidų, dabartinėje spaudoje nepasirodytų ir tokie menkaverčiai „kūriniai“, kaip 2019 metais Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos išleista pasaulio lietuvių rašytojų antologija „Egzodika“. …Apie tokį „šedevrą“ Antonas Čechovas pasakytų: „Didysis chamas“ į išeivijos veiklos istorijos paniekinimą tikrai atėjo!.. Tarp išeivijos atliktų darbų tautinei kultūrai auginti ir dabartinių emigrantų, siekiančių nepelnytai užsiimti sau garbingą vietą Lietuvos kultūros istorijoje, nėra  nieko bendro.)

Klasikinis suvokimas teigia, kad tautos istoriją kuria ASMENYBĖS. Istorinio išeivijos kultūrinio paveldo neįvertinimas yra neleistinai neįvertinimas ASMENYBIŲ, kurios tą kultūrą kūrė emigracijoje. Naujiems emigrantams brukti iš socrežimo laikų paveldėtą menkavertį sovietinį reliktą – nesąžininga ir  negarbinga.

Visus Tėvynės okupacijos metus tautinių vaizdinių artimumas išeivių skaitytojų sieloms buvo šventumo atgaiva, brangus patriotinis jausmas, kai lietuviška literatūra įsirašydavo į įvairiaspalvius Vakarų literatūros puslapius. Skaitytojai laukė progų nugrimzti į išskirtines, tik lietuvio patirtimi pasvertas, tragiškai išgyvento karo ir okupacijos tragedijų išmatuotas gelmes, kokių neteko patirti gyvenusiems laisvajame pasaulyje.

Atminties bendrystė – didžiausias turtas, kokį gali turėti ir didžiuotis visos pasaulio tautos. Išeivijos literatūros  puoselėjimo patriotų dėka 1957 metais Vokietijoje gimė metraštis „Pradalgė“, 1959 metais JAV – žurnalas  „Metmenys“. Pervertus jų archyvus, vargu kam kiltų mažiausi priekaištai dėl jų tobulumo, juos lyginant  su tuometiniais aukštais  Vakarų literatūros pasiekimais.

Kokį indėlį lietuviškos kultūros augimui ir sklaidai yra įnešusios pirmosios pasaulio lietuvių bendruomenės? Jų veiklos apimtį, atliktą Tėvynės okupacijos metais, būtų sudėtinga aprėpti ir įvertinti, nes ji labai reikšminga ir plati, tačiau, kad dabartinio jaunimo švietimo vidurinių mokyklų programose išmetama tautos kūrybinės istorijos dalis, išeivijos išgelbėta Lietuvos okupacijos metais, – ateities kartos neatleis…

Parašykite komentarą