Arbata

Senukas žiūrėjo laimingas į monitorių, kur švietė žinutė: „Antradienį atsikraustau, Tavo žvirbliukas“.

„Žvirbliukas, – lūpos tyliai šnabždėjo. – Mano Žvirbliukas…“

Jie susipažino pavasarį parke. Ten ją buvo užpuolęs didelis šuo,o jis narsiai jį nuvarė. „Mano didvyris“, – berods, taip ji tada pasakė. Mažutė, plonutė, su pilku paltu – ji iš tikro buvo panaši į mažą paukštelį. Aš neleisiu, kad kas nors skriaustų tokį mažą žvirbliuką…

Po to pasirodė, kad jie kaimynai, abu pensininkai, vieniši. Pasivaikščiojimai po parką vis dažnėjo ir ilgėjo, jis jai pasakojo apie savo keliones, ji jam – apie auklėtinių išdaigas – jauna būdama, dirbo vaikų namuose… juokėsi abu… iki ašarų…

Jo mintis nutraukė durų skambutis. Už jų stovėjo Mirtis….

– Aš čia tokiu reikalu, – kimiai pratarė.

– Palauks tie reikalai! Aš tau tiek daug turiu pasakyti, tiek visko nutiko… Bet prašom prie stalo… arbatos – kaip tada… pameni?

Tada Mirtis prisiminė. Prisiminė, kai jis, palaidojęs savo žmoną, paniro į juodą depresiją, nevalgė, negėrė, vis šaukėsi Mirtį… Tada ji vos spėjo dalgiu mosteleti per virvę ir ilgai barė jį, ir gėdino, aiškino, kad jam dar ne laikas, dar ne viskas padaryta… Ir tada jis susigėdęs pasiūlė jai arbatos… kvapnios žolelių arbatos… dar ilgai jie tada virtuvėje bendravo….

Ir dabar senukas padėjo prieš ją didelį puoduką su kvapnia arbata. Ir vis šnekėjo, šnekėjo… Apie tai, kokie jie laimingi, suradę vienas kitą, apie tai, kad ji atsikrausto antradienį, kad jos butą jie parduos, net pirkėjas yra jau… o pinigus atiduos vaikų namams… ir kad šiandien jie eis į teatrą…

Mirtis žiūrėjo į jį liūdnomis akimis…. Kaip jam pasakyti, kad jį ištiko infarktas, sėdint prie monitoriaus, ir kad jis jau miręs?..

Ant stalo pradėjo skambėti telefonas… Senukas, rodos, jo negirdėjo, vis pasakojo kažką… Mirtis žvilgtelėjo į ekraną… Ten buvo senutės fotografija… Jos akys spinduliavo tokiu džiaugsmu ir laime, kad Mirčiai akimirką pasirodė, kad kažkas jos viduje įtrūko…. „Mano Žvirbliukas“, – švietė užrašas…

Ūmai, tarsi bijodama, kad persigalvos, Mirtis išgėrė pusę puodelio arbatos, pakilo, priėjo prie senuko ir pažvelgė jam į akis. Ir išvydo tą patį spinduliavimą, kaip ir Žvirbliuko akyse… tik jau gęstantį…

Telefonas vis dar skambėjo, bet senukas jo negirdėjo… Mirtis uždėjo savo kaulėtą ranką senukui ant krūtinės, pasilenkė ir tyliai prakuždėjo:

– Tau skambina, nebetrukdysiu…

Senukas, tik dabar išgirdęs telefoną, griebė jį nuo stalo…

– Klausau, mieloji, klausau, Žvirbleli…

– Ne, nieko nenutiko…

– Galbūt prisnūdęs buvau… – pradėjo pasakoti dienos įspūdžius… Ant stalo garavo pusiau nugertas arbatos puodelis…

Iš interneto platybių. Autorius nežinomas.

Marijos Tijūtinos, Pexels.com nuotrauka