Kur demokratija?

Džaivild Apanavičienė

Lietuvos prezidentas įteikė Ukrainos prezidentui Vytauto Didžiojo ordiną. Panašu, kad šis artimas kontaktas turėjo pasekmių. G. Nausėda grįžo iš Ukrainos kupinas zelenskiškos retorikos, o taip pat desperatiško ryžto. Lietuvos prezidentas kartoja atkartoja Ukrainos prezidento „reikia daugiau sankcijų Rusijai“ leitmotyvą. Taip pat jis tvirtai įsitikinęs, kad Rusijos-Ukrainos konfliktas turi būti sprendžiamas kovos lauke, o ne derybomis. Jei V. Zelenskis pasiryžęs karui iki paskutinio ukrainiečio, tai G. Nausėda – remti karą ik pergalės. Ir tai būtų juokinga, jei nebūtų labai graudu. Štai nelieka Ukrainoje ukrainiečių, Lietuva paskandinta skurde, nes rėmė Ukrainą iki paskutinio ukrainiečio mirties, ik Rusijos pergalės.

Lietuvos prezidentas teigia, kad Rusijos pergalė – didžiulė grėsmė demokratiniam pasauliui. Tačiau demokratijos gynimas neapsiriboja tik karo rėmimu. „Demokratija privalo mokėti gintis, kitaip tai – nebe demokratija“, – sako prezidentas. Štai tokia demokratijos gynyba grindžiamas Gedimino ordino atėmimas iš šokėjų ant ledo poros Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago, garsinusių Lietuvos vardą ilgus metus, bet sušokusių renginyje, kurio nepalaimino Vakarų laiminama demokratija. Jaučiuosi lyg Alisa kreivų veidrodžių karalystėje – žiūriu į pristatomą, eskaluojamą, reklamuojamą demokratiją ir nematau demokratijos.