Istorijos pamoka

Algimantas Kasparavičius

Praslinkus lygiai dviem dienoms po Ribentropo–Molotovo pakto, 1939 metų rugpjūčio 25 dieną, Londone buvo pasirašyta Britų imperijos ir Lenkijos savitarpio pagalbos sutartis. Jos slaptame priede, Varšuvos reikalavimu, Lietuvos Respublika buvo priskirta Lenkijos įtakos/saugumo zonai. Taip lenkai norėjo užsitikrinti, kad Lietuva SAVO VALIA AR PER PRIEVARTĄ netaptų hitlerinės Vokietijos sąjungininke ir karo atveju per Lietuvą vokiečiai negalėtų atakuoti Lenkijos.

Tokiu būdu 1939 metų rugpjūčio 25 dienos Lenkijos–Britų savitarpio pagalbos sutartis – joje įtvirtintos britų saugumo garantijos Lenkijai – netiesiogiai per Lenkiją „dengė“ ir Lietuvą. Bėda tik ta, kad jau sudarydami šią sutartį, britai iš esmės žinojo, kad karo atveju rimtai Lenkijos negins. Tam Londonas tiesiog neturėjo pajėgumų ir noro. Negana to, britai sąjungininkų lenkų net neįspėjo, kad Ribentropo-Molotovo paktu Lenkiją Stalinas su Hitleriu nominaliai jau pasidalijo, nors slaptųjų protokolų turinį Londonas jau žinojo: rugpjūčio 23 dienos rytą Vokietijos pasiuntinybės Berlyne pirmasis sekretorius slaptųjų protokolų kopijas perdavė Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoriui Maskvoje, o amerikiečiai iškart pasidalijo „naujiena“ su britais… Visa tai rodo, kad britų saugumo garantijos Lenkijai 1939 metais buvo labiau nominalios nei realios. Pagąsdinti Hitlerį, priversti jį nusileisti ir žaisti pagal Londono planą.

Deja, Hitleris tokią britų atgrasymo taktiką lengvai perkando. Lenkijai suteiktos britų saugumo garantijos jo neišgąsdino. Tokia situacija galutinai lėmė karo pradžią ir Lenkijos žaibišką žlugimą 1939 rugsėjį. Nes britai kartu su prancūzais, 1939 metų rugsėjo 3 dieną formaliai deklaravę karą Vokietijai, realių karo veiksmų praktiškai nepradėjo. Todėl milijoninę Lenkijos armiją, sustiprintą kavalerijos dalimis, pusantro milijono turėjusi Vokietijos kariuomenė, remiama tankų divizijų ir galingos aviacijos, tiesiog traiškė, šluodama lenkų miestus nuo žemės paviršiaus. Pasaulis buvo tiesiog priblokštas naujosios karo taktikos ir civilių žūčių.

1939 metų rugsėjo 17 dieną į Lenkiją iš rytų įžygiavus Raudonajai armijai, Londonas ir Paryžius iš esmės išvis liko nebylūs: Sovietų Sąjungai net formaliai juridiškai nebuvo paskelbtas karas … Nes, jau „kariaudami“ su Trečiuoju Reichu, sąjungininkai bijojo dar vieno fronto su SSRS. Į Lenkiją įsiveržusiai SSRS karo tuomet nedrįso paskelbti net pati Lenkijos vyriausybė, kuri, sutrikusi ir pažeminta, jau rugsėjo 18 dieną evakavosi į Rumuniją, kur buvo internuota.

Todėl nuo 1939 metų rugsėjo 3-osios ligi 1940 metų balandžio 9-osios Vakarų fronte įsivyravo taip vadinamas „keistasis karas“, arba „Phony War“ ,„Confetti War“ etc., kurio metu Vakarų sąjungininkai virš Vokietijos miestų mėtė ne bombas, bet proklamacijas, pajuokiančias Hitlerį ir raginančias vokiečius pasiduoti… Tokia padėtis 1939 metų lapkričio gale Stalinui leido pradėti puolimą Suomijoje, 1940 metų pavasarį–vasarą nulėmė Vokietijos žaibiškas pergales Vakaruose ir Paryžiaus kritimą, o SSRS sudarė puikias sąlygas įsiveržti į Baltijos valstybes: jas okupuoti ir aneksuoti …

IŠVADA: Britų imperijos saugumo „garantijos“ Lenkijai nesuveikė. Neišgelbėjo Lenkijos 1939-ųjų rugsėjį ir karinė sąjunga su Britų imperija bei Prancūzija. Todėl po karo geopolitiškai ji liko suformuota ne pagal Londono „garantijas“, bet pagal Stalino ir Maskvos planą.