Ne viskas auksas, kas auksu žiba

Jurga Lago

– Aš gal durna? Svarbiausia sugyventi su spauda, tada su valdžia. Neišsiskirti kitaip, tik pozityviais ir visokiais „gero žmogaus“ postais Feisbuke: kur tu šoki per bangas, eini puošniomis gatvėmis, šypsaisi tarp draugų.

Svarbu parodyti, kad pažįsti svarbių žmonių, jeigu jiems nesiseka – svarbu su jais nebesifotografuoti. Tikrų draugų būna tik filmuose – aplink vieni prisitaikėliai, pavyduoliai ir saldūs išdavikai.

Neišsiskirti. Mintimis, intelektu, darbais. Jeigu neišsiskirsi – visi tave pastebės, priims, nes tokie dabar laikai. Per didelis talentas, apsiskaitymas, grožis – tavo paties priešai. Realiai, jeigu ką nors labai gerai sugebi, – turi primažinti tą sugebėjimą, kaip per didelį garsą, nes tokie laikai.

.

Tik žinai, kas blogai? Kaip viską paaiškinti vaikui, nes išmokyti apsimetinėti, meluoti, būti labai lipšniu iš pirmo žvilgsnio, bet iš tiesų – neempatišku – šiandienos tėvų užduotis.

Vaikas išmoksta, bet paskui tą patį pritaiko ir tau. Išmokyti vaiką būti vidutinybe svarbu, tik baisu pripažinti. Ar taip šiandien yra ne tik mene, bet ir medicinoje, aviacijoje, kitur?

.

Žinai, kai pasiklausau visokių ten pripažintų meno kritikų, kuratorių ir ekspertų, suprantu, kad jie stumia absoliutų mėšlą. Tada galvoju – sąmoningai, ar jie tikrai nemato? O tie, kurie tai perka? Iš kvailumo? Iš pasitikėjimo? Iš naivumo? Aš buvau gudri – žinojau, kad tikrai gabius žmones šiandien gali rasti užmirštus, jų nesimato, jų tarsi nėra. Jų darbai paskui kainuos milijonus, o dabar – centus. Pati niekada neinvestuočiau pinigų į tuos, kurie gavo valstybinius apdovanojimus, apie kuriuos daug rašo spauda ir kuriuos visur kiša. Tik problema – jaučiuosi, tarsi praradusi regėjimą, nes staiga pastebėjau: aplinkui mane vien vidutinybės! Jau atsibodo prisitaikėliai, o ypač sunku buvo per covidą, kai visus dar išmirkė mirties baimėje… Kodėl būtent meno pasaulyje tokia tuštuma? Vidutinis menininkas per gyvenimą vos penkias knygas bus perskaitęs… viską suprantu, bet juk anksčiau taip nebuvo?

.

Nežinau, kodėl tau pasakoju. Mes nepažįstamos, bet tu man pasirodei kitokia. Gal kad tu iš Lietuvos? Šalta ten žiemą? Tu tyli ir klausai, labai nedaug žmonių klauso. O tu ne menininkė kartais, ne? O jeigu suvesiu tavo vardą į Google, ką išmes? Jurga Melagytė… aha, tikrai nieko. Dažnai pasitikrinu. Tu man tokia paprasta, simpatiška, atvira, labai malonu susipažinti. Iš karto matosi, kad ne menininkė. Sakyk, o kaip jūs gyvenote prie komunistų – buvo baisiau, kai visi lipdė Leninus, kai visai priklausei nuo valdininkų, kai persekiojo už nuomonę? Sakai, komunizmas dabar pasiekė Vakarus? Niekada nepagalvojau…

.

Gatvėje įsižiebė žibintai – mano pokalbis viename parodos atidaryme. Su viena nepažįstama, bet perspektyvia menininke. Madridas. 2022 ruduo.

🙂

Angelės Digaitytės nuotraukoje: Venecijos meno bienalės „Auksiniu liūtu“ apdovanota Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra“ Vysbadene.