Dievo namų Palaimintasis

Janina Survilaitė

„Rūtos“ leidykloje rengiama istoriko, publicisto Juozo Brazausko knyga „1972-ieji. Metai, pažadinę tautą“, skirta jaunimui, kuris per 33-ejus Tėvynės atgimimo metus mokykloje apie sovietinio režimo žiaurumus, slopinant išsivaduojamąjį pasipriešinimą, nėra girdėjęs.

Kaip rūpinasi jaunimo auklėjimu mūsų Lietuvos Vyriausybė – neįtikėtina, bet akivaizdu.

Mano kartos pedagogų atmintyje taip pat išliko skaudžių prisiminimų apie režimą, ypač, kai privalėjome dirbti nemalonų darbą, aiškindami savo auklėtiniams ateizmo pagrindus, smerkti katalikų tikėjimą, anot Karlo Markso, „opiumą liaudžiai“.

Kai 1976-ųjų pavasarį kunigas Alfonsas Svarinskas iš Igliaukos parapijos buvo perkeltas į Viduklę, jį, brutaliai milicijos vaikoma, palydėjo minia tikinčiųjų… Raseiniuose sklido kalbos apie nepaprastą kunigą: ypatingą asmenybę, patriotą, bebaimį kovotoją, praėjusį jau du sovietinio Sibiro gulagus. Girdėjome, kad naujo Viduklės kunigo suorganizuoti per mišias tikintieji giedojo uždraustą Vinco Kudirkos „Tautinę giesmę“, o A. Svarinskas pirmiausia pradėjo kovą prieš girtuokliavimą. Tam keldavo sąlygas: jeigu per laidotuves bus geriama – už mirusįjį gedulingų Mišių nelaikys. Tikintieji kunigo nurodymų ėmė laikytis: galbūt visa Viduklės parapija taps Valančiaus blaivininkų draugija, nes pradėjęs nuo bealkoholinių laidotuvių, kunigas pasieks, kad visi kaimiečių suėjimai taps blaivūs. „Ar reikia geriau?!“- džiaugėsi  išgeriančių vyrų žmonos.

Apie kunigo A. Svarinsko „nusikaltimus tarybų valdžiai“ skaitėme spaudoje, apie jį visai kitaip girdėjome iš Vatikano ir Amerikos radijo, skaitėme „Katalikų kronikoje“. Ką rašė sovietiniai laikraščiai, buvo tik propaganda, nes aštri kunigo veikla tuojau atsistojo Raseinių komunistams skersai gerklių, kunigą keikė visos Lietuvos sovietinė nomenklatūra. Raseinių komunistų vienintelis siekis – kad kunigas kuo greičiau iš Viduklės dingtų, nenuodytų jų aplinkos ir palikų juos ramybėje. Sovietinis saugumas galėjo pakęsti domėjimąsi etnika, tačiau tautiniai dalykai plius krikščionybė jiems buvo baisiau už sprogstamąjį užtaisą. Raseinių komunistai, beje, kaip ir visi, tikėjimo dalykams buvo nepakantūs ir negailestingi. „Jokių juodaskvernių toleravimo! Svarinsko vieta tik už grotų!..“

Kai Kauno menininkai padovanojo Raseiniams Maironio paminklo prie Kauno Maironio muziejaus išlietinį vidaus dublikatą, Vykdomojo komiteto valdžia pyko ir spjaudėsi: „Jokių juodaskverių Raseiniams nereikia!!! Kiškitės tą paminklą kur norite! Jokie juodaskverniai mums akių netemdys!..“

Tarp pažįstamų rajono lituanisčių pasklido gandai, kad visoms iš eilės reikės eiti į Viduklės bažnyčią kvalifikuotai užrašinėti kunigo Svarinsko pamokslus – reikia sudaryti kunigui naują bylą… Girdėjome, kad pats Svarinskas tai gerai žino, todėl, prieš pradėdamas šv. Mišių auką, dažnai garsiai pasakydavo: „Tegu bažnyčioje pasislėpę kagėbistai nebijo, tegu  užsirašo – pradedu pamokslą…“

Praėjus mėnesiui, saugumo kadras pakalbino ir mane, tada Raseinių 1-osios vidurinės mokyklos lituanistę. Perspėjo, kad Svarinsko pamokslą turiu išlaikyti atmintyje, tekstą atkurti namie, o kitą dieną perduoti jo į mokyklą atsiųstam asmeniui.

Kadangi, kaip tarybų valdžiai nepatikimos dinastijos pedagogė, bijojau saugumietį vėl užrūstinti – sutikau, nes geriau nueisiu aš, negu kitas „pamokslų rašytojas“…

Apsilankymai Lietuvos šventovėse man suteikdavo stiprybės ir jėgų. Dar mažą Mama išmokė reikalingas maldas: kalbu rožinį, moku daug bažnytinių maldų ir giesmių, žinau šv. Mišių apeigas, branginu katalikiškas Lietuvos tradicijas – Katalikų tikėjimas ir lietuviška šeima man – visada nedalomi.

Aš ir mano patikimi draugai kovingo A. Svarinsko asmeniu žavėjomės, pavydėjome Jam drąsos sakyti komunistams į akis tiesą. Kunigas sugebėjo organizuoti bažnyčios veiklą taip, jog pritraukdavo šimtus ne tik vidukliškių, bet ir gretimų rajonų žmonių, norinčių išgirsti teisingą Dievo žodį ir nuraminti ateizmo priespaudoje skurstančias savo sielas, todėl sovietų kankinio, didvyrio pamokslą Viduklės bažnyčioje laikiau netikėta likimo dovana.

Sklido kalbos, jog kunigas Svarinskas iškilmingai veda Pirmosios komunijos šventes, sutuoktuvių apeigas, mirusiųjų pagerbimo pamaldas, tremtinių atminties dienas, kad bažnyčia lyg dangus švyti šventų Kalėdų ir Velykų dienomis, kad visada įspūdingos procesijos vyksta Velykų rytą aplink bažnyčią ir per Vėlines į kapines… Žinojome, jog po vienų Vėlinių eisenos Raseinių komunistai kunigą iškvietė į Raseinių KP komitetą pasiaiškinti, o jis drąsiai į akis išrėžęs: „Kodėl teisė organizuoti mirusiųjų pagerbimą priklauso tik ateistams? Juk Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, tarybinė vyriausybė Helsinkyje pasirašė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją…“ 

Kad ir prigąsdinti savo komunistų ir komjaunuolio sekretorių, vidukliškiai sekmadieniais būriais traukė į Viduklės bažnyčią.

1978 metų birželio 28 dieną „Tiesoje“ pasirodė straipsnis „Šmeižikai iš sakyklos“, kaltinantis Viduklės kleboną Alfonsą Svarinską mokyklos ir tarybinės tikrovės šmeižimu. Per tūkstantį Viduklės tikinčiųjų nusiuntė pirmąjam LKP CK sekretoriui protesto laišką, kuriame, paneigiant nepagrįstus kaltinimus, buvo išdėstyta:

“Kun. A. Svarinskas be jokio atlyginimo laidoja mūsų mirusiuosius, pats suteikia finansinę pagalbą. Štai koks paradoksas: kunigas puoselėja gėrį ir apšaukiamas šmeižiku, o tuo tarpu chuliganai , kurie nuolat terorizuoja taikius gyventojus, – nūdienos „didvyriai“…

Atrodė, kad svarbiausias Raseinių komunistams išsigelbėjimas: sudaryti kunigui kaltinimus ir nuteisti jį kalėti: 1980 metų balandžio 17 dieną KGB pulkininko Urbono vadovaujami 12 saugumiečių atliko kratą Viduklės klebonijoje, konfiskavo daug daiktų ir dokumentų…

… Kai sekmadienio rytą su savo „Žiguliais“ nuvykau į Vidukės bažnyčią, šventoriaus pakraštyje stovėjo senoviškas vežimaitis su gūnia apdengtu arkliuku, iš pakabinto po kaklu maišiuko kramtančiu avižas. Graudus, unikalus Valančiaus laikų atributas!

Aplink bažnyčią žydėjo vešlios gėlės, bujojo žydintys krūmai. Tiesiog rojaus takas į žmogaus dvasios ir Dievo palaimintą šventovę, kurios  šeimininkas atvėrė Dievo namų duris visiems, kuriuos kankina dvasinės negandos, prievartinio ateizmo negalios, iššaukiančios  konfliktus sielose pačių su savimi.

Už kelių žingsnių prie pagrindinio įėjimo į bažnyčią, būrio moterėlių apsuptas, kažką aiškinosi klebonas Svarinskas. Kadangi laiko iki šv. Mišių pradžios buvo nedaug, skubėjau ieškoti bažnyčioje vietos, kad viską geriau girdėčiau ir matyčiau. Susiradusi atsisėdau ir ėmiau kalbėti rožinį.

 „…Ir neleisk mus sugundyti“, – nusistebėjau, kaip išraiškingai nuskambėjo lūpose paskutinis „Tėve mūsų“ maldos sakinys!.. Bažnyčioje mane visada apima dangiška būsena – atgailos ir pakylėjimo jausmas, todėl kartu su visais Dievo namuose įsigyvenau. Bažnyčia buvo apgaubta nepaprasto šventumo aura, pasiruošusia priimti kiekvieno atgailą ir atsidavimą Dievui. Žmogų nuo nuodėmių gelbstinčio, jį palaiminančio šventumo galia buvo taip reikalinga atsigauti nuo kasdienių pažeminimų, pastangų išlaikyti savo krikščioniškąjį orumą, atsikvėpti nuo skriaudų, nuo neradimo į ką atsispirti, kam pasiguosti, kur surasti tiesą ir sielos ramybę. Dvasinius dalykus lietuviui per amžius saugojo ir laimino Dievo namai, o sugebėti juos išsaugoti padėjo tokie kunigai, kaip Svarinskas!  Skridau mintimis į Evangelijos tiesas, Šventojo Rašto gelmes, Dievo Žodžio tvarumą ir nemirtingumą…

Vakare savo samprotavimus surašiau į „ataskaitą“ Raseinių KGB. Tegu daro su manimi. ką nori, savo tikėjimo nuostatų išduoti negaliu…

…Mąstymus nutraukė garsiai sugaudę  vargonai. „Pulkim ant kelių…“ – užgiedojo choras, visa bažnyčia suklupo prieš Viešpatį, kuris atpirko žmoniją. „Jis atpirks ir mūsų skriaudas“, – atrodo, buvo parašyta susikaupusioje besimeldžiančiųjų minioje.

Prašykime ir mes savo Išganytojo Dievo malonės, – nuaidėjo kunigo balsas iš puošnaus bažnyčios altoriaus. – Melskimės savo Dievui ir jis mus išgirs“. Dievo Pasiuntinio balsas skrido, o susirinkusieji Juo tikėjo ir Jam pakluso.  Šalia manęs klūpanti jauna moteris, švelniai apkabinusi savo mažą ikimokyklinuką šviesiaplaukį berniuką, karštai meldėsi už savo artimuosius, prašė apsaugos savo vaikams ir ligoniams. Iš kitos pusės susikūprinusi senutė, išsitraususi  iš kišenės baltą, mėlynomis gėlytėmis dekoruotą, nosinytę, pusbalsiu besimelsdama, nusibraukė per skruostą riedančią  ašarą… Viską, kas vyksta bažnyčioje, buvo galima pavadinti vienu žodžiu: Šventumas!

Užmirštas, retai sovietrežime beprisimenamas Šventumas! Kuris ėmė ir atsistojo komunistų-komjaunuolių nuskriaustųjų pusėje.

„Aukščiausiasis mus visada supranta ir yra pasiruošęs mums pagelbėti, tik mes patys turime to trokšti. Visa širdimi, ir visa siela trokšti, – pradėjo susitikimą su savo parapijos katalikais A. Svarinskas. – Štai vakar jaunas vaikinukas skundėsi, kad niekaip negali atsispirti stikliukui, nes jo draugai jį ragina ir net šaiposi iš jo, jeigu jis neišgers. Mielieji, mes visi turime tokiam atsispyrimui vieną stebuklingą pasakymą: AŠ LIETUVIS! AŠ ESU TIKINTIS LIETUVIS, todėl man nuodėmė ir gėda gerti! Man šlykštu pavirsti į kiaulę, nes aš Žmogus. Lietuvių tauta per amžius buvo blaivi ir tikinti – negaliu daryti jai gėdos…“

Taip įtikinamai, giliai į širdis krito Kunigo žodžiai: ne didaktiniai, ne pritempti patarimai, širdies žodžiai, reikalingi atsispirti nuodėmei…

Net po 50 metų malonu prisiminti Dievo paskirtos galios viziją, kunigo Svarinsko sugebėjimą siųsti parapijiečiams šviesos blyksnius, įsiskverbiančius į žmogaus dvasinį pasaulį, gydančius jo sielos būklę iki lygmens, išreiškiančio šventumo išgyvenimų esmę.  

Jeigu žmoguje yra stiprus vidinis  pagrindas – ateina ir vidinė užduotis, pareiga ir jėga atsispirti nuodėmei. Šiuo atveju į Viduklės Dievo namus žmonės ėjo ieškoti teisingų kelių sielai, mokėsi kaip kurti  ir išlaikyti sveikas idėjas, vystyti žmogiškąją vidinę raidą, nenutolstant nuo Dievo priesakų. Stebino kunigo sugebėjimas užsitikrinti tarp parapijiečių ramybę ir bešališkumą. Kunigas mokėjo parinkti emociškai sustiprintus faktus, kurie toliau jaudindavo parapijiečių protą. Pabuvoję savo sielovadininko globoje, žmonės tapdavo tvirtesni, su esminėmis vertybėmis, susietomis jų vidinių, dvasinių, pačio Dievo įkvėptų dalykų, betarpiškai išreiškiančių religinio patyrimo tikrovę. Religijos lemiama reikšmė jų likimui ir sovietizmo ligomis užsikrėtusiai sielai buvo reikalinga kaip duona ir vanduo. Kunigas suprato parapijiečiams artėjančią grėsmę: kai kurie jų nemato savo sielose Dievo atvaizdo. Svarinsko pamokslai skatino sveikai susimąstyti ir tiesė žmonėms pagalbos ranką. Kunigo pamokslai buvo pilni gilių, teisingų minčių, kalba parapijiečiams suprantama, pasakanti daug ir reikšmingai, pateikianti protingus, moksliškai-politiškai argumentuotus, iš Evangelijos, Švento Rašto įsisąmonintus dalykus.

Kiekvienas susitikimas su parapijiečiais buvo tarsi užduotis, parodanti vidinę būtinybę kalbėti apie lemiančius žmogaus krikščioniškąją misiją šioje žemėje dalykus – juk aplink žmonės girdėjo tik veidmainiavimą, nepagarbą ir melą.  Kunigas Svarinskas – Dievo pasiųstas žmones padaryti laimingesnius, ir tą aiškiai įrodė savo darbais.

 …1983 metų gegužės 3 dieną LTSR Aukščiausiame teisme buvo pradėta nagrinėti byla, kurioje kunigas Alfonsas Svarinskas buvo kaltinamas antitarybinio turinio pamokslais. Tada gyvenau Vilniuje, kur sutikau kelis raseiniškius, atvykusius palaikyti kunigą. Vilnius buvo neramus, o troleibusuose girdėjosi kalbos: „Koks galingas kunigas – prieš jį sutelktos visos jėgos lyg prieš grėsmingiausią priešų kariuomenę…“ Viena raseiniškė, užsukusi pas mane, pasakojo, jog  Svarinsko bendražygiams kunigams: J. Zdebskiui, R. Puzonui, A. Keinai, G. Dovydaičiui, J. Kauneckui, J. Lauriūnui, L. Kalinauskui, J.K. Matulioniui ir kitiems – į teismo salę įeiti buvo draudžiama. Teisėjas tris kartus bandė nutraukti kunigo gynimosi kalbą, bet kunigas paprašė, kad bent prieš mirtį leistų netrukdomai kalbėti:

„Daugiau nereikės manęs teisti, liksiu skolingas, nes nesitikiu atsėdėti viso bausmės laiko. Bijote manęs? Negi aš tuščiomis rankomis  (atėmėte iš mano rankų net rožančių!) sunaikinsiu jūsų galingus tankus? Aš nuo vasario 26 dienos sėdžiu uždarytas, o žmonės, matydami mano tiesą, renkasi gatvėje, iš kurios gaudomi ir vežami toli į miškus, jokio draugo ar pažįstamo salėje namatau.“

1983 metų gegužės 6 dieną, 15 valandą, buvo perskaitytas nuosprendis, kurio išklausyti į salę buvo pakviesti kunigai Sigitas Tamkevičius ir Jonas Kauneckas. Teismas pranešė, kad kunigas A. Svarinskas nuteistas 7 metus griežto režimo lagerio ir 3 metus tremties. Tuo pat metu salėje buvo areštuotas kunigas S. Tamkevičius, tuometinis Kybartų klebonas, „LKB kronikos“ redaktorius.

Prieš dešimtmetį pasidžiaugiau, kad kunigui Svarinskui suteiktas Raseinių rajono Garbės piliečio titulas!

1988 metų liepos 12 dieną iš Permės griežto režimo lagerio, JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymu, kunigas Alfonsas Svarinskas buvo paleistas su sąlyga, kad paliks Tėvynę ir Vokietijos Augsburgo vyskupo J. Štimplės kvietimu išvyks į Vakarų Vokietiją. Pirmiausia susitikęs su Viduklės parapijiečiais, kunigas kalbėjo:

„Lageryje malonu buvo girdėti, kad per tiek metų kiekvieno mėnesio 26 dieną rinkdavotės į Viduklę melstis už mane ir kitus kenčiančius. Aš nebūčiau taip sugalvojęs, jūsų gyvas tikėjimas ir meilė tai išrado. Kitataučiai kaliniai stebėjosi ir žavėjosi: lietuviai turi didelį sustiprinimą, jie turi Katalikų bažnyčią… Norint būti kataliku, neužtenka turėti maldaknygę, rožančių, retsykiais ateiti į bažnyčią; reikia, kad Dievo įsakymai būtų mūsų gyvenimo pagrindas…“

 Žmogaus ir Tikėjimo pažeminimo era baigėsi. Kiekvienai pasaulio tautai būtina, kad ją maitintų jos amžinosios vertybės ir aukšta moralinė misija, nulemta tautos kilmės ir jos ilgaamžiškų kančių istorijos.

Turime džiaugis, kad sovietinio vergo instinktui pasidavė dar ne visa tautos dalis.

            Antrajame 21 amžiaus dešimtmetyje Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė savo begėdiškame straipsnyje, keršydama, kad aš dar vis tebekovoju dėl Šveicarijos lietuvių – karo pabėgėlių išeivių – archyvų suklastojimų, išdėstė savo begėdišką „patvirtinimą” (žr. tiesos.lt), kad, jos žiniomis,       Janina Survilaitė priklausė KGB, užrašinėjo kunigo Svarinsko pamokslus. Toks be jokios logikos kolaboravimas sistemai, siūlant LR vyriausybei iš manęs atimti kunigaikščio Gedimino ordiną, verčia įsiklausyti į prof. Rasos Čepaitienės mintis apie Lietuvos istorinio paveldo klastojimus: „Tai iš tiesų atvedė (…) prie socialinio darvinizmo įsigalėjimo, „ja načalnik – ty durak“ sistemoje įtvirtinimo, šiandien jau pūliuojančio, visa persmelkiančio mobingo metastazėmis. Išliko, įsitvirtino ir suklestėjo stipriausieji, dažniausiai susibūrę į klanus ir gaujas“.