Mes esame verti to

Linas Karpavičius

Mūsų neįmetė į gyvenimą kaip aklus kačiukus. Mus palydėjo į gyvenimą su meile ir tam, kad būtume laimingi. Ir gyvenimui instrukciją davė – dešimt Dievo įsakymų.

✅

Tačiau dauguma nusigręžėme nuo teisingo gyvenimo mokymo. Žmonėms susišvietė, kad jie bus laimingesni be jų. Juk taip patogiau, paprasčiau ir linksmiau gyventi. Žmogus nusigręžė nuo Dievo mokymo. Todėl blaškosi, kažko ieško, pastoviai yra nelaimingas ir jaučiantis pilnatvės trūkumą. Jam vis atrodo, kad, įsigijęs naują daiktą ar susiradęs naują partnerį (-ę), jau dabar tai pasieks tą išsvajotą laimės žiburį. Deja.

✅

Negana to, kad žmogus nesilaiko šių įsakymų, dažnai elgiasi priešingai jiems. Suteršia savo ir savo palikuonių sielas. Mus juk perspėjo, kas yra blogis, ir jei pamiršime tai, galime būti žiauriai nubausti. Ir paskui kenčia visi – tėvai, vaikai, jų vaikai. Net nepastebėjęs, kad pamiršo, kas yra gėris, žmogus patenka į blogio įtaką. Blogis, su savo visais gyvenimo malonumais, suteikdamas pastovius adrenalino pliūpsnius, svaigina ir tam tikram gyvenimo tarpsniui suteikia žavesio, kurį mes sutapatiname su laime ir gyvenimo pilnatve.

✅

Mes niekada net nesusimąstėme, kodėl toje gyvenimo instrukcijoje, Dekaloge, taip griežtai yra reikalaujama laikytis tam tikrų taisyklių. Nesusimąstėme, neprisivertėme, numojome ranka, peržengėme ir nuėjome klystkeliais. Patys patapome blogiu. Ir vieną dieną, kai dar didesnis blogis už mus pačius pakilo, kad mus pavergtų, mes nesuprantame, iš kur jis atsirado.

✅

O atsirado iš mūsų pačių nenoro laikytis priesakų ir toleruoti kitų tų priesakų nesilaikymą. Mes jį patys užauginome. Sušildėme gyvatę savo pačių užantyje. Užnuodytos mūsų sielos tampa silpnomis ir tokiu momentu mes esame pažeidžiami. Su mumis galima daryti, ką nori. Taip ir yra daroma. Kaukes užsidėk, kaukes nusiimk, petį atsuk, petį nusuk…….

✅

Artėja helovinas. Šėtoniška šventė. Mes vesime savo vaikus ir anūkus atlikti tuos šėtono garbinimo ritualus, paniekinsime savo mirusių protėvių atminimą ir leisime jiems tą dieną išdykauti, kai vėlės lauks mūsų dėmesio ir rimties. Nieko tokio? Nieko tokio čia, nieko tokio ten – ir mes jau nematome, kaip esame susibičiuliavę su blogiu. O juk velnias slypi detalėse, smulkmenose.

✅

Neturime tikėjimo ir netgi jo patys atsisakėme. Nes jis trukdo gyventi. Jo reikalavimai mums per griežti ir varžantys? Trukdo patirti kasdienį gyvenimo malonumą? O malonumai gundo ir masina. Tie, kas juos kūrė, puikiai žinojo, kaip mus išvesti iš kelio ir kaip padaryti, kad niekada į jį nesugrįžtume. Įsisukę į vartojimo siautulį, mes pamiršome savo dvasią, kurią leidome užnuodyti.

✅

Pabėgti nuo to praktiškai neįmanoma. Jauno žmogaus užnuodyta siela net nekelia tokių klausimų, todėl, kad išlaisvinti instinktai neleidžia prabusti protui, dvasiai ir sąžinei. Ir tik metams bėgant, kai neišvengiamai žmogų aplanko išmintis, staiga lyg žaibas trenkia į jį praregėjimas. Jis, tarsi būdamas miręs ir pakilęs virš savęs, pažvelgia į save iš šalies, nauju žvilgsniu pamato savo nueitą kelią ir susiima už galvos. Dieve… ką aš padariau?!. Kaip aš leidausi būti paverčiamas tokiu gyvuliu? Kaip aš pamiršau tavo mokymus, kurie kartas nuo karto man būdavo primenami? Kartais subtiliau, kartais griežčiau. Kaip tėvas pabardamas vaiką, kurio aibių mylintis tėvas daugiau nebegali toleruoti.

✅

Šiandien gyventi yra beprotiškai sunku. Mūsų gyvenime pridėliota minų ir prirausta vilkduobių. Negana to, mums dar užrištos akys. Ir tada mes paleidžiami į gyvenimą. Kaip pirmakursis studentas iš mylinčių tėvų priežiūros išsilaisvinęs, bet be suformuotų vertybių sistemos, atsiduria pagundų pilname didmiestyje. Tokie mes visi esame. Bent jau daugelis iš mūsų. Ir tada prasideda laisvas kritimas. Blogis triumfuoja.

✅

Mes esame verti to, kas su mumis turi nutikti.

Aš atsiduodu Dievo valiai.