Vidinės ramybės pranašas

Janina Survilaitė

        Visi, kurie 21-ojo amžiaus pradžioje atvyko į Šveicariją, niekada nepamirš žymaus Vakarų Europos teologijos ir filosofijos daktaro, profesoriaus kunigo JONO JURAIČIO.

Paskutinįjį 2010 metų spalio šeštadienį gaudžiai suskambo Šveicarijos Valės kantono Termino miestelio bažnyčios gedulingas varpas, pranešdamas apie pusę amžiaus parapijai tarnavusio ganytojo mirtį. Žinia tarp Šveicarijos lietuvių pasklido greitai – mirė kunigas, profesorius, teologijos ir filosofijos daktaras Jonas Juraitis (1926–2010), geraširdis Termino parapijos katalikų sielovadininkas, ilgametis, nuo 1951-ųjų, ŠLB kapelionas, nuo 1991 iki 2000 metų – Vilniaus, Kauno universitetų ir dvasinių seminarijų profesorius.

       Viename žmoguje tilpo tiek reikšmingų mokslinės ir visuomeninės veiklos ženklų. Tie, kurie asmeniškai pažinojo kunigą profesorių J. Juraitį, gerai žino, kad jokiais užsipelnytais titulais jis niekada nesididžiavo, nesiskelbė, o, priešingai, visada paprašydavo, kad būtų minimas ir vadinamas tik vienu vardu: KUNIGAS. Šis vardas man pats brangiausias ir garbingiausias, – sakydavo jis.

        Jeigu nepatinka sakyti „kunigas“, sakykite „KUNIGĖLIS“ – taip vadino mane mano motina, – pasakė man griežtokai po pirmojo mūsų susitikimo 2000 metais, vėl sugrįžęs į Šveicariją po dešimties metų savanoriškos tarnystės Lietuvai švęsti su mumis kartu Vasario 16-osios šventę, kurią, kaip ŠLB Valdybos pirmininkė, organizavau Ciuricho miesto Didžiosios bažnyčios parapijos salėje.

      J. Juraitis iškilmingai laikė lietuviškas mišias, pasakė spalvingą pamokslą, vis pabrėždamas, ką reiškia kiekvienam turėti SAVO VALSTYBĘ ir kaip tokią neįkainojamą duotybę, atgautą po penkiasdešimties okupacijos metų, visi turime branginti ir vertinti. Reikia pasakyti, jog visi profesoriaus pamokslai, skirti lietuviams emigrantams, buvo filosofiškai gilūs, skatinantys apmąstymams, sodrūs taisyklinga lietuviška, suvalkietiška, tartimi, švelniai jo lūpose skambančia.

      Džiaugiuosi, kad likimas lėmė keletą metų intensyviai bendrauti su kunigu J. Juraičiu, kai dirbau prie knygų „Alpių lietuviai“ ir „Mylėsi Lietuvą iš tolo…“ Jis kaip reta buvo jautrus istoriniam teisingumui, faktams, rašinio stiliui ir kalbai. Jo raginama nuolat knaisiodavausi žodynuose, enciklopedijose, istorijos vadovėliuose, archyvinėje medžiagoje, kokią tuo metu pavykdavo iš kurio nors senosios kartos lietuvio gauti (vienoje vietoje saugomo Bendruomenės archyvo nebuvo), po kelis kartus „tardydavau“ senosios emigrantų kartos lietuvius, skubėdama tą darbą atlikti kuo greičiau, suspėti… Jeigu ne kunigo Juraičio aktyvumas ir pagalba, „Alpių lietuvių“ knygoje skyrius apie Vakarų Europos pokario lietuvius kunigus, stiprinusius emigrantų dvasią, būtų buvęs daug skurdesnis…

       „Apie juos niekas niekada daugiau neparašys“, – dūsaudavo kunigas, nuolat skatindamas mane iš naujo grįžti prie šios temos. Tik J. Juraičio dėka pavyko gyvu žodžiu pasikalbėti su Tesino kapelionu emigrantu Albinu Arminu (jau miręs), papasakojusiu apie save ir savo brolį Aleksandrą – Brazilijoje gyvenusį poetą Venancijų Ališą… J. Juraitis pateikė knygai medžiagos apie kunigą Antaną Bungą, palikusį Šveicarijos lietuvių bendruomenėje savo pėdsakus pokariu, apie kunigą Vaclovą Šarką, gyvenusi Hamburge, Vakarų Europoje žinomą kaip aktyvų protestuotoją prieš Lietuvos sovietinį režimą, ir kitas ryškias asmenybes, trumpiau ar ilgiau pabėgėlių statusu gyvenusias Alpių krašte.

      Kunigas J. Juraitis apie save kalbėdavo nenoriai, „iki aguonos grūdelio” kuklindamasis, laikydamas save „nereikšminga žemės dulke“, vis ką nors iš mano parašytų apie jį tekstų išbraukdamas. Apie jį patį ieškojau medžiagos nuvykusi į Vilnių, Lietuvių kataliktų mokslo akademijos leidiniuose. 

       J. Juraitis gimė 1926 metų gegužės 12 dieną Vilkaviškio apskrityje, Boblaukio kaime, ūkininko šeimoje. 1944 metais baigęs Vilkaviškio gimnaziją, jis pradėjo teologijos ir filosofijos studijas Vokietijoje, Eichštato vyskupijos aukštesniojoje teologijos filosofijos mokykloje ir kunigų seminarijoje. 1945–1954 metais J. Juraitis studijavo filosofiją ir teologiją Romoje, Popiežiškajame Grigaliaus universitete. Čia įgijo teologijos ir filosofijos licenciatus, apgynė asketinės teologijos doktoratą „Kaip bažnyčia vertina kandidatų į palaimintuosius dažnai keistokas priemones, siekiant aukščiausio dorybės laipsnio“ (Virtus heroika). 1950 metais įšventintas kunigu, dirbo įvairiose Šveicarijos parapijose. Berne susipažino su dr. Vaclovu Dargužu-Hofer, ir toji jų draugystė tęsėsi iki pat Dargužo mirties 2009 metais.

       2003 metais lankydamasi Tėvynėje, Lietuvos katalikų mokslo akademijos Metraščio XIX tome suradau dr. Mindaugo Bloznelio straipsnį „Kunigui dr. J. Juraičiui – 75-eri“, kuriame aptariami J. Juraičio straipsniai aktualiais teologijos ir filosofijos klausimais, skaityti pranešimai, įvairiapusiška veikla. Dr. M. Bloznelis pastebėjo, jog „… mokslinę potenciją jis (J. Juraitis) išdalijo studentams ir bendruomenei, o pats liko kuklus Viešpaties vynuogyno darbininkas, pavyzdys ir kelrodis savo aplinkoje…“

        Ir pats J. Juraitis yra išsitaręs: „Taip ir nesuspėjau pasistatyti paminklėlio kokiame prestižiniame leidinyje … “

       Mes, Šveicarijos lietuviai, patvirtintume, kad tai ir nebūtina, nes kunigas J. Juraitis savaime yra visiems Lietuvoje ir Šveicarijoje žinoma asmenybė, nenueinanti užmarštin, savo pavyzdžiu parodžiusi, kaip mylėti artimą, puoselėti gėrį.

       Per 1994–2005 metus iš visoje Šveicarijoje gyvenančių senosios kartos emigrantų asmeninių archyvų pavyko surinkti daug dokumentinės medžiagos, kurią tyrinėjant neįmanoma nepastebėti prof. J. Juraičio pavardės. Nemažiau gyvas ir įsimintinas jis liko Vakarų Europos emigrantų lietuvių atmintyje. Girdėjau pasakojimų, kaip aktyviai ir sąmojingai jis pasisakydavo Europos lietuviškų studijų savaitėse (ELSS), kaip visų laukiamos buvo jo filosofinės ir literatūros paskaitos, o 1974 metais ELSS vykstant Šveicarijoje, buvo vienas iš aktyviausių organizatorių ir rėmėjų, organizuojant ir paskaitas, ir didelę Vakarų Europos lietuvių išeivių dailininkų parodą Liucernos rotušėje.

       Puikiai išstudijavęs ir įvertinęs didžiųjų pasaulio filosofijos milžinų veikalus, J. Juraitis niekada neaplenkdavo ir savo tėvynainių: Vydūno, St. Šalkauskio, A. Maceinos, J. Griniaus, A. Štromo ir kt. Žavėjosi pats ir visiems garsino jų kūrybą.

       Į šveicariško gyvenimo istoriją J. Juraitis įsirašė ir reikšminga pedagogine veikla, nes keturiasdešimt metų dėstė Valė kantono vyskupijos Misionierių kunigų seminarijoje, Valstybinėje pedagoginėje mokykloje ir Valstybinėje kantono gimnazijoje. Apie savo pedagoginę  veiklą J. Juraitis kalbėdavo noriai, pajuokaudamas, prisimindamas kai kuriuos savo buvusius studentus, dabar tapusius dideliais žmonėmis, kaip Einzydelno vienuolyno abatą Georgą Holzherrį ir kt. J. Juraičio ir jo buvusių mokinių dėka Valė kantono Sijono vyskupijos katalikiškoje bendruomenėje buvo įsteigtas ir daugelį metų veikė fondas Lietuvos katalikų sielovadai remti.

     Kartais labai nudžiugina netikėti susitikimai su buvusiais mokiniais. Vakar rytą einu laikyti gedulingų Mišių už seną savo bičiulį valietį ir girdžiu – kažkas kitoje gatvės pusėje šaukia: „Profesoriau! Laba diena, pone Profesoriau! Ar pažįstate mane?“ Sustoju, žiūriu, – kitoje gatvės pusėje stovi jaunas žmogus, tačiau neįžiūriu, kas. Sakau: „Prieik artyn, pasirodyk, kas toks esi!“ Žmogelis perbėga gatvę, ištiesia man rankq, prisistato, kad buvęs mano mokinys, – o aš jo nepažįstu, senatvė kalta, akys… Bet vis tiek buvo labai gera, kad mane prisimena, pakilo nuotaika … – pasipasakojo jis.

       Nors ir uždaroko būdo, J. Juraitis sugebėjo palaikyti draugiškus santykius su daugeliu žymių tautiečių. Domėdamasi išeivijos klausimais, be vargo galėjau jo pasiklausti apie kitų jau pamirštas asmenybes, kaip apie paskutinį nepriklausomos Lietuvos nuncijų Antonio Samore, dr. A. Gerutį, vyskupą Antaną Deksnį, Stasį Lozoraitį ar prof. J. Eretą. Bendraudamas su vietiniais šveicarais, J. Juraitis jiems daug pasakodavo apie Lietuvą. Teko sutikti šveicarų, Valė kantono gyventojų, kurie man puikiausiai papasakojo apie Suvalkiją, Paberžę, Tėvą Stanislovą ar dar ką nors netikėto iš Lietuvos gyvenimo, nes apie tai jie sužinojo iš kunigo J. Juraičio.

       J. Juraitis buvo išskirtinė asmenybė, gausiai Dievo apdovanota moralinėmis savybėmis, jog net mintis, kad jis galėtų kada nors pasielgti neteisingai, rodėsi neįmanoma. Bendraujant su juo negalėjai nejausti, kad tai filosofas, mąstytojas, pažangus mokslininkas ir tuo pačiu metu nenutolstantis nuo tikėjimo, ištikimas duotiems priesakams. Mąstymas ir tikėjimas jame buvo susilydę į visumą.

        Džiaugiausi, kad profesorius puikiai suprato pamėgtų rašytojų, filosofų mintis, savaip patvirtindavo jų įžvalgas. Gerai prisimenu, kaip į mūsų pokalbius dažnai „įsijungdavo“ Fiodoras Dostojevskis, ypač jo filosofiniai teiginiai žmogaus orumo klausimais (daugiausia iš „Užrašų iš mirusiųjų namų“). Nepamirštami mūsų pokalbiai apie žymios šveicarų psichiatrės Elisabethos Kuebler-Ross knygos „Apie mirtį ir mirimą“ teiginius, kuriems mokslininkė paskyrė savo nuoseklius tyrinėjimus „mirties tikrovės“ klausimais, primindama pasauliui, kad mirštantieji taip pat yra žmonės (Priminsiu, kad E. Kuebler-Ross už šiuos tyrinėjimus buvo apdovanota 23 garbės daktaro vardais.).

      Kai išėjo mano knyga „Vila „Edelveisas”, mūsų pokalbiai su profesoriumi J. Juraičiu panašiomis temomis dar labiau suintensyvėjo. Kartą man sakė:

       Jūs dar kartą patvirtinote E. Ross išsakytą susirūpinimą dėl šiuolaikinės visuomenės požiūrio į mirtį. Mūsų pasaulyje gausėja senukų, susiduriančių su vienatvės ir izoliacijos sukeltomis kančiomis, o paskutinių dešimtmečių permainos „augina“ vis didesnę nebūties, mirties baimę, kelia emocines problemas, kurias sunku ne tik įveikti, bet ir tinkamai suprasti ir įvertinti.

      Atidžiai klausydama jo filosofinių pamokslų ir apmąstymų, skaitydama jo gausius, keturiasdešimt metų rašytus straipsnius į Valė kantono laikraštį, supratau, kiek rūpesčių jam sukeldavo šiandieninis pasaulio požiūris, orientuotas į mases, o ne į individualią išskirtinę  asmenybę, jos tobulinimą, auklėjimą, gelbėjimą… Profesorius jautė, kaip šiuolaikiniam žmogui trūksta žinių suvokti savo paties mirties realumą, kiek aplink tuščių, Dievo ir tikėjimo teiginiais nepatvirtintų, realybę nutylinčių ir nuslepiančių klystkelių.

       Dabar pasidarė svarbu statistika, skaičiai ir masės, daugiausia patvirtinti, išrinkus iš internetinių puslapių, televizijos laidų, filmų ar kt., o ne gyvas kontaktas su žmogumi, – sielodavosi jis. –  Gyvename visuomenėje, kurioje mirtį imama ignoruoti, vengiama, bijoma apie ją kalbėti. Medicina nesiekia sumažinti žmogaus fizinių ir dvasinių kančių, pasitelkus Dievq ir jo priesakus, o tik dirbtinai bando prailginti gyvenimą. Nesiekiama natūralių gydytojo-slaugytojo santykių su senoliu ar ligoniu, jautrumo, gailesčio, tolerancijos, takto, o dėmesys nukreipiamas į intelekto koeficientą ar klasinę padėtį…

       Šveicarijoje atsitiktinai patekusi į senolių „slaugymo sferą“, turėjau progą įsitikinti, kiek daug žmogui gali padėti tikėjimas. Senukai milijonieriai tikėjo į Dievą ir pomirtinį gyvenimą. Tai labai palengvino jų skausmus ir kančias. „Jeigu žmogų užvaldo infantiliškas troškimas būti nemirtingu visagaliu, visos priemonės nuo to gintis bus destruktyvios“, – sako Ross. Tikriausiai nė jokiame amžiaus tarpsnyje taip aiškiai neatsiveria žmogus, kaip senatvėje, kada jį pradeda „atakuoti“ įvairiausios neurozės, depresijos ir rezignacijos, svajonių neišsipildymo neviltys, artimųjų išdavystės, pažeminimai, apgaulės ar paprasčiausi netyčia į širdį įsimetę kasdieniniai apmaudai… Kančia senam žmogui įgauna savo tikrąją prasmę – tą jau aname amžiuje yra paprastai, bet įtikinamai savo skaitytojams išaiškinęs F. Dostojevskis, stebėdamas Rusijos caro kalėjimų kalinių „kontingentą“. Aprašydamas kalinius žmogžudžius, Dostojevskis yra išsireiškęs: „Žudymas yra ne kas kita, kaip noras išvengti realybės, negalvojant apie savo mirtį…“

      Kas dieną spaudoje aprašomos žmogžudystės, teroras, augantis nusikaltimų skaičius liudija apie mūsuose nykstantį sugebėjimą oriai žvelgti į mirtį. Kaip išmokti įsivaizduoti savo mirtį, atvirai sutikti šį tragišką, tačiau neišvengiamą įvykį ne taip racionaliai ir bailiai?   

      Slaugydama senukus, dar kartą turėjau progos įsitikinti, kad gyvename pasigailėtinoje masių žmogaus, o ne individo visuomenėje. Buvo aišku, kad ateity vis daugės ligonių, kurių gyvybė (netgi prieš paties žmogaus valią!) bus palaikoma dirbtinai: kardiologijos-kardiochirurgijos ir organų transplantacijos pasiekimai sėkmingai „darys savo darbą“, visai nesuderintą su natūralia žmogaus prigimtimi.

      „Ar pavyks bažnyčiai sugrąžinti žmogui tikėjimą į pomirtinį gyvenimą?“ – klausinėjau profesorių, o jis atsakydavo, kad mirties suvokimas negali vykti masių lygmenyje, kad to neatliks jokie kompiuteriai, jokios programos, – tai turi atlikti pats žmogus asmeniškai, niekada nestumdamas į šalį ir nevengdamas savo artėjančios „mirties klausimo“. Tik tada pasieksime v i d i n ę  r a m y b ę  ir tautų santarvę, kai įsisąmoninsime savo mirties realybę  ir išmoksime su ja susitaikyti. Apie mirtį kiekvienas turi mąstyti individualiai, nugalėti šios sąvokos keliamą nerimą ir galvoti apie prisikėlimą…

      Tokios mintys buvo užplūdusios mane, stovinčią prie profesoriaus karsto modernioje Brigo miesto Jėzaus širdies bažnycioje, kur vyko gedulingos Mišios už mirusiojo vėlę. Po pamaldų, visiems atsisveikinus su profesoriumi, karstas buvo išvežtas į krematoriumą, o po kelių dienų urna su pelenais palaidota Vakarų Šveicarijos Gluringeno miestelyje, pirmųjų J. Juraičio kunigavimo metų parapijoje. Taip buvo išpildyta jo paskutinė valia.