Je suis generolas Pocius

Jurga Lago

Kiek šiandien Lietuvoj jau yra patyrę „aš tave vistiek sunaikinsiu”? Iš tiesų tai kiekvienas. Nemąstėt? „Je suis generolas Pocius”.

Masė. Masė žmonių. Mes gyvename naikinimo ir patyčių kultūroje – tas atrodo dar baisiau, nes lygiagrečiai badom pirštais į Baltarusiją, kovojam „už moterų teises”, etc. Politinė, marketinginė šizofrenija.

Vakar LT generolas Pocius viešai pasakė, kad Lietuvos vykdomoji valdžia „kažkam dirba” ir vykdo „spec operaciją”. Juk visi tai jaučiam, tik nežinom – Putino ar Švabo rankelė valdo mūsų mažą valstybę. Tikrumas išplauks, nebijokit.

🙄

Juk seniai LT nebegali dirbti geriausi kariškiai, geriausi medikai, geriausi menininkai, etc. Čia lieka tik „teisingų”, tylių ir dantis sukandusiųjų tauta. Įtampa konvertuota į pyktį. Kartais – į pavydą ir kerštą. Iš esmės, į ėdančią rūgštį, dygų usnyną…

.🙄

Esu išsisaugojusi pokalbį su viena LRT svarbenybe. Kuri man pasakė tą patį, perfrazavus: „Mes vistiek tave sunaikinsim”. Jie tai daro daugybei žmonių, jau daug metų. Iš įtampos man kartais akyse būdavo balta, spaudimas, rodos, sprogdindavo galvą, kol išmokau, kol radau matymo, valdymo tašką. Tik žinau, jog išėjimas bus vienas, pro duris netilps du, kad situacija darosi panaši į bepročių valdomą lėktuvą per audrą…

🙄

Vis prisimenu „tą” mitingą.

Šviesius susirinkusių žmonių veidus. Daug draugų ir pažįstamų. Daug simpatijų, šokolado ir juoko. Tik iš įtampos virpėjo mokytojos Astra rankos, jos atsakomybė ir jėgos stulbino.

Du saugantys, malonūs policininkai, vaiko atnešta kava, kol aš sakiau kalbą ant scenos… Išliko šviesios nuotrupos, kaip iš filmo.

🙄

Prokuroro skambutį vėliau. LRT „Riaušių anatomiją” (tokiu pat pavadinimu buvo laida per rusišką TV.) „Influencerių” puolimą. Patyčias. Ir negęstantį įtarimą – riaušės tą rugpjūčio dienos vakarą buvo dirbtinai sumontuotos. Nuojautos gijos veda į šiandieną, kur gėdingai persekiojama mokytoja Astra.

🙄

Todėl saugau įrodymus, vardus, tekstus. Metas atsakyti ateis ir tiesos skonis bus saldus, kaip septyni šimtai Ramunės „Napoleonų“. Man laukti nesunku, nes aš rašau. Ir žinau, kad tokia yra mano „misija” šitam hibridiniam laikmety. Kai, iš esmės, sauja žmonių vagia mokesčius, mūsų laiką ir gyvenimus. Pusę šalies išgrūdę emigracijon.

Sąmoningą Lietuvos naikinimą pirmiausia pastebėjau… Užkalnio tekstuose.

Vėliau – selektyviose, partinėse Tapino teisybėse, o tada atėjo ir paprastas suvokimas, kad iškrypom iš žmonėms skirto tako. Lyg kokioj galvijų ganykloj – brendam gilyn į neapykantos, susiskaldymo ir nemoralės lauką. Ir kiekvienas iš mūsų čia renkasi – būti gyvuliu ar žmogumi, nes sutems, o tada sugrįžti bus lemta tik žmogui.

🙄

„Aš vistiek tave sunaikinsiu” Lietuva, kaip koks tamsus „Squid game” liks praeity. Mūsų Lietuva vėl sakys: „Aš visada tave saugosiu”.

Gal negreit.

Gal po 75-erių metų, kai išauš rytas be slaptų KGB archyvų.