Paskutinį Lietuvos partizaną Antaną Kraujelį prisiminus

Janina Survilaitė

Renata Šerelytė – ryškiausia Lietuvos prozininkė – susipažinusi su paskutinio partizano Antano Kraujelio gyvenimu ir veikla, parašė knyga „pro rūdijančią naktį” (2022, „Alma litera“).

Rašytojai svarbiausia rūpi tautos praeitis: „Kuo toliau, tuo labiau gręžiuosi į ją, o ne ateities pusėn„. Tautos knygnešių istorijas, pokario metų ir sovietmečio stagnacijos dešimtmečius seniausioji lietuvių karta jau nusinešė Anapilin, tačiau, kaip teigia Rašytoja, „kiekvienas mūsų ilgisi žmogaus, į kurį norėtų būti panašus. Kad žinotų, kam atėjo ir dėl ko išėjo”.

Šimtmečius savo nacionalinio orumo ir laisvės siekianti šventoji tautos dalis visada liudys  ir sieks išsivadavmo iš rytų vergystės. Iškovota laisvė – atnešta knygnešių kuprinėse, iškentėta pokario partizanų bunkeriuose – primins tautos šaknis ir šlovingą istorinę praeitį. Berno universiteto slavistikos-baltistikos katedros vadovas, šveicaras prof. P.J. Locher`is mums kartojo: „Seną ir unikalią savo istoriją turinti Europos šiaurės rytų šalis Lietuva turi savo istorija didžiuotis, kurti išskirtinę literatūrą ir stovėti priešakinėse pasaulinės literatūros gretose“.

R. Šerelytės romano pasakojimo gijas jungia du tautos kovų už laisvę dešimtmečiai, liudydami Tėvynės meilės, ištikimybės, katalikiškos šeimos, tikėjimo ir didvyriškumo sampratas. Tautos istorijoje gyvybingai plaka kelių Lietuvos kartų širdys, o Lietuvos partizanų tema – viena iš tų, kurias sovietinis režimas labiausiai norėjo pakeisti. Partizanui A. Kraujeliui KGB inkriminavo sunkiausius nusikaltimus, nupieštus žiauriausiomis spalvomis.

Talentingos Rašytojos tekste plaka kelių Lietuvos kartų širdys, todėl turėčiau atsiprašyti Rašytojos, kad jos ir mano ilgos atmintes spalvos nesąmoningai dar vis tarpusavy persipina… Likimai ir okupacijos sužaloti randai išlieka kelių kartų atmintyje su nepamirštamu pokario kaimo surūdijusiu reklaminiu stendu: „Komunizmas šviesi žmonijos ateitis“, ir šeštą ryto  propogandinei govorilkai uždainavus: „Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė“. Tada komjaunimo ir partkomo sekretoriai visiems primena komunizmo statytojo kodeksą, paaškindami: „Durni tie lietuviai. O durni dėl to, kad buožės“.

Mano karta govorilkos traškėjmą, stribų ir ekadavedistų siautėjimus, raudonosiose Revoliucijos skerstuvių šventėse bildant išklerusiems gruzovikams ir milicijos palutorkėms, vis tebegirdime „palaužtuose praeities gyvenimo rutinos“ sapnuose. Neišnyksta vaizdai, kai „raudonajame kampelyje“ prie musių išmargintos dulkinos Lenino galvos stribelkos šoko kazačioką, kai girtas enkavėdistas, „išplyšusiu klynu, kerzavais batais“, siaubingais 1949 metais, suradęs brolio partizanų dainų sąsiuvinį, daužė mano galvą į sieną, o brolį 10-čiai metų ištrėmė į Sibirą. Knygnešio, buržuazinio mokytojo Lietuvos sąjungos šaulio – sovietų priešo šeima – turi būti sunaikinta!

Priklausau tai kartai, kuri matė, kaip išbuožintų ūkininkų šeimas naktimis vežė sunkvežimiais ir pastotėmis į Sibiro lagerius, kaip kartą „jaunas berniokas, iššokęs per bortą, bandė bėgti, o maskolis supyškino į vaiką ištisą apkabą“. Tarybinės santvarkos priešas čia pat turi būti sunaikintas!

Tokios mano kartos patirtys, įsipainiojusios į režimo prisiminimų tinklą, lyg tolima rusiška „Kreiser Avrora“ daina, aidu tebeskamba – kaip ištuštėjusi nepašertų kolchozo kiaulių kiaulidė. Dažnai spengė kaimo tyla nuo žuvusiųjų tylos, kuri šiandien netikėtai / tikėtai atvedė į pasaulio nugalėtojų pasikartojančią žudančią Ukrainos okupaciją…

***

2022-04-26 d. karo dienoraštis:

Ukrainos teismo med. secialistas Vladyslavas Petrovskis atliko autopsijas Bučoje, Ispinėje, Borodiankoje…
„Yra daugybė rusų kareivių išprievartatų moterų sumaitotų kūnų, kurių neįmanoma identifikuoti: veidai suknežinti, nėra galvų… Automatų paleistos serijos į jų nugaras turi daugybes skylių…

„Ukrainos ginkluotosios pajėgos sučiupo rusą, kurio žmona ragina prievartauti ukrainietes…”

***

…Jau tada matėme: stribai irgi turi vaikų, ir tie nesėdės rankų sudėję – tęs tai, ką pradėjo jų tėvai. Gal net mokės su šakutėm ir peiliais valgyti, ir rusų karininkų žmonos, nesusivokusios buržuacinių nacionalisčių madose, jau nesirėdys iš buožių spintų  konfiskuotais išvežtų  į Sibirą lietuvių inteligenčių spalvingais siuvinėtais naktiniais marškiniais, eidamos į lietuvišką teatrą…

Stribo / kagėbisto dūšios niekas nepakeis…

„Litovcas, nykstanti padermė“ – sakydavo Raseinių stribyno vadas alkocholikas Tychomyrovas ir visi buvę 17-mečio brolio Algirdo tardytojai: Dušanskis, Zingeris, Kaplanas, Čmill… 

 – Pasiduok, Kraujeli. Bausmė tau bus dovanota…

 – Nepasiduosiu. Dešimtečius medžiojo mane lyg vilką. Atrodė – surytų su visais kaulais… Su žeme, ant kurios vaikštau…Nepasididuosiu – atidaviau tau, Tėvyne, ką privalėjau.

„Kiekvienas mūsų ilgisi žmogaus, į kurį norėtų būti panašus. Kad žinotų, kam atėjo ir dėl ko išėjo”…

Nekaltų žudymai. Melas ir propaganda, dar vis tebesklinda pro govorilką… Koks rusų karas, kai atakuojama ne priešo kariuomenė, o moterys  ir kūdikiai? Kremlius, sulyginęs su žeme Grozno miestą, naudoja tą pačią taktiką: kariauti ne su ginkluotu, o su beginkliu?

Lietuvių dailininkas Telesforas Valius grafikos lakšte „Šauksmas” išreiškė sovietų pavergtų ir naikinamų Baltijos tautų kančas. Nuvykusi į  Šveicariją, „Šauksmą” mačiau prisegtą prie chemijos-biologijos mokslų daktaro mokslininko, išradėjo, likusio vienintelio iš doros Šaukėnų ūkininkų šeimos, Šveicarijos išeivio dr. A. Kušlio lovos… „Norėjome skųstis visam pasaliui, bet nesuvokėme, kam. 50 metų išeivijoje jaučiausi lyg mane būtų pamiršusi saulės šviesa, lietus, saulė…”

Krėtė drebulys, kai matydavome, kokius atgimusios Tėvynės besmegenius komunistas A. M. Brazauskas su grupės draugais siuntė Lietuvos diplomatiniam darbui į Vakarų šalis po paslėpta 75 metų širma, pro kurią neatsivertų jų KGB veiklos biografijos…

Kas sudaro talentingo tautos rašytojo knygos vertę? Kas nulemia, kai kūrinyje niekada nenutrūksta kelių tautos širdžių ritmas? Mūsų karta liudija visą 20-tą amžių! Šiandien pamatėme, kad rusiškoje retorikoje agresija, cinizmas ir nekaltų  mirčių mastas niekada nesikeičia ir nesikeis.

„Ko verkiam, ko dejuojame, ko slapstomės pakampėmis? Diena įsidienojusi, pabudome ir kelkimės…”