Apie gerumą

Nežinia, kodėl Dievas vienus apdovanoja daugiau nei kitus. Labiausiai vertinamos dovanos Žemėje – grožis ir protas. Jos lengvai konvertuojamos į pinigus, įtaką, valdžią. Dar lengviau konvertacijai pasiduoda protas, išmokęs chytrumo ir suktumo.

Tačiau yra dovanos, kurios nekonvertuojamos į nieką. Nes neįkainojamos. Tai kilnumas, sąžinė, dora… ir tikras gerumas. Pastarasis rečiausias, todėl jo padirbinių daugiausia. Atskirti tikrą gerumą nuo klastotės labai lengva, bet kažkodėl labai mažai žmonių tai sugeba. Tikrasis nesikonvertuoja į nieką, o padirbiniai į bet ką – pinigus, žinomumą… ir labai dažnai padirbiniai keičiami į dėkingumą, paslaugas… Tikrasis – nekeičiamas į nieką.

Sutikęs tikrai gerą žmogų, visuomet šiek tiek nustembi. Visuomet galvoje šmėžuoja toks lengvutis „negali būti“, toks lengvutis „jis iš kokios planetos?“ ir toks sunkus egzistencinis „kaip jis išgyvens čia, kur kiti linkę naudotis gerumu?“ Žinot, ką aš pastebėjau? Prie gerumo Dievas visuomet prideda tai, ko neturi paprasti mirtingieji, – stebuklą. Turbūt gėrio apsaugai, kad Žemėje jis neišnyktų. Tikrai geriems neįkasi – dantys atšips, jiems duobės neiškasi – pats įkrisi, o ir piktas šuo Karma Cerberio budrumu juos saugo ir skaudžiai kanda bandantiems pakenkti.

E. A. K.

Parašykite komentarą