Brangenybės

Kartą gyveno neturtinga moteris. Jos vyras buvo miręs, teliko mažas vaikutis. Visos atsargos greitai ištirpo, ir ji nusprendė palikti kaimą bei eiti ieškoti darbo į svetimą kraštą. Eidama pavargo ir išseko.

Ji priėjo kalnus. Juose gyvenęs išminčius pamatė ją leisgyvę ir nešiną kūdikiu ant rankų. Jam jos pagailo. Išminčius tarė: „Aš atidarysiu vieną uolą, ten rasi daug brangenybių. Pasiimk kiek tik paneši dėl savęs ir vaiko. Tu turėsi tik valandėlę laiko, todėl nepamiršk, kas yra brangiausia“.

Taip ir atsitiko. Atsivėrė uola, ir moteris išvydo didžiulę salę, kurioje apsčiai buvo pripilta aukso, sidabro ir deimantų. Ji tarsi sapne padėjo šalimais vaikutį ir pradėjo rinktis. Lobis užbūrė ir ji nepastebėjo, kaip greitai bėga laikas.

Išminčius perspėjo: „Tu turi dar porą minučių laiko. Nepamiršk kas svarbiausia“’. Kas yra brangiausia? Ji puolė dairytis dar didesnių brangakmenių. Balsas sušuko dar kartą: „Laikas. Nepalik to, kas tau brangiausia“. Moteris metėsi prie išėjimo. Iš paskos uolos užsivėrė, ir tik dabar jai toptelėjo mintis: „O kur kūdikis?“

———————

Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis (Evangelija pagal Matą 6:19-21).

Iš interneto. Autorius nežinomas.

Vaidos Mikliušienės paveikslas.

Parašykite komentarą