Ilzė prašo viešumo

Jurga Lago

Kai tu pakliūsi gyvenime į labirintą (nes taip būna visiems), kai jausi pavojų… gyvybei, nebesuprasi, kur dešinė ir kairė. Juk norėtum, kad aplinka imtųsi tau padėti?

Taigi.

Šiandien tokiame labirinte atsidūrė Ilzė Butkutė. Tiesa, ji mane užblokavusi (gal nesutapo mūsų pažiūros, nežinau). Bet negaliu atsakyti žmogui, kuris papuolė į pilką bėdą ir prašo pagalbos – viešumo.

Privalau būti objektyvi – Ilzės tekstai buvo „kabinantys“, todėl ji sukonstravo puikų verslą – rašymo ar kažkokias ten dirbtuves. Smulkus verslelis sukosi padoriai!

🙂

Truputį nukrypsiu. Šiuo metu Ispanijoje vis dažniau išlenda į viešumą situacijos, kai valstybinės kontrolės ir visokio plauko inspekcijos naudojamos tam, kad valdininkams ir politikams padėtų sudoroti nepatinkančius žmones. Tokiu gali tapti visai nenorėdamas – pvz., stambus šiška užsimano tavo žemės, tavo verslo, kaip Kinijoje (apie tai kalbėjau su ten gyvenusia lietuve, rašiau savo Patreone. Sukrėtė. Vardas pakeistas, nes ji bijo iki šiol, net grįžus į Lietuvą). Kas neskaitė – prašau. https://www.patreon.com/posts/60245400…

Apie tai neseniai žiūrėjau mylimo žurnalisto Jordi Llatzer naują dokumentinį filmą (jį atsisakė rodyti visos Ispanijos TV). Nors atvejai konkretūs, duomenys konkretūs, teismų bylas žmonės laimėję. Prieš… Ispanijos VMI.

🙄

Ilzės versliukas šiandien pakirstas.

O paskutiniu metu jos viešuose tekstuose – baimė dėl gyvybės. Ilzė įtaria, kad yra sekama, galbūt norima ją įbauginti. Galbūt tai įtampa, nervai, tačiau ji nevaikiškai užkliudė lietuvišką VMI. Ji tiesiog susikovė, viešino pokalbius, situacijas, įtaria, jog tai dėl kažkokių jos tekstų, paskelbtų Vilniaus miesto aferų.

Prasidėjus teismams, Ilzė rašo, kad su ja norima tiesiog… susidoroti. 🤷‍♀️ Aš istorijos nesekiau, neturiu duomenų, bet paskutiniais metais mačiau daug valdiško smurto prieš žmones, todėl Ilzei prašant viešumo, jį suteikiu. Nebesu linkusi, (kaip anksčiau) aklai pasitikėti augančiais, radikalėjančiais ir degančiais nuo patyčių ir smurto prieš žmones… valstybiniais aparatais.

🙄

Nueikite pas Ilzę ant FB sienos. Ji labai įdomiai ir tiksliai aprašo savo istoriją. Yra pavargusi. Yra kovoje. Ypač kviečiu tuos, kurie patys turi verslus. Ir tuos, kurių artimieji juos turi. Nepalikime Ilzės vienos. Just in case. Juk nesunku suteikti jai ir reikalingo viešumo?

🙄

Negaliu Ilzės pritaginti. Susiraskite!

Linkiu jai jėgos! O mums – nebūti bukai patikliais jokiu atveju. Šiandien aštrūs laikai ir bukumas, nesidomėjimas ir nežinojimas stoja prieš kosmosą.

——————————————————————————————————————

Ilzė Butkutė:

Šiandien mane pasiekė blogiausios įmanomos naujienos dabartiniame etape su VMI. Todėl labiausiai šį vakarą noriu tiesiog PADĖKOTI.

Ačiū už tai, kad buvote drauge šiame sunkiame, iš pažiūros beprasmiškame, bauginimų ir nesąmonių, žeminimų ir streso kupiname kelyje. Nes išties šis kelias, kaip joks kitas, atskleidė tiek daug dalykų apie mane pačią ir kitus žmones.

Turėjau galimybę pasitikrinti, kas lieka iš manęs, kai nelieka nei mėgstamos veiklos, nei darbo, nei įprastų pajamų, nei profesinės savirealizacijos, nei laisvės veikti, nei man įprastų finansinių galimybių, nei vidinės erdvės kūrybai, nei polėkio, nei laiko sau, nei jėgų svajoti.

Turiu pasakyti, kad vis dar šis tas lieka. 🙂

Brangiausias atradimas šioje situacijoje – tai žmonės, kurie mane palaikė, į naują lygį „išėjęs“ tikėjimas ir, žinoma, gyvūnų terapija. 🙂

Blogiausias naujienas atlaikiau stebėtinai gerai. Mes su advokatu juokėmės. Ne isteriškai. Juokėmės iš situacijos absurdiškumo. O likusią dieną aš tam tikra prasme švenčiau.

– Ką padarytų mano močiutė, apspjaudyta čirvų? – paklausiau savęs (čirvomis ji vadina „nepadorias moteris“).

– Pasidažytų lūpas, – atsakiau pati sau ir nuėjusi nusipirkau naują lūpų blizgesį.

O tada visą likusią dieną klausiau muzikos ir ėjau, ėjau, ėjau, 16 000 žingsnių. Jei vakarykštės dienos daina buvo U2 „Stuck In A Moment”, tai šiandien ant repeat’o sukosi „Elevation“.

– You elevate my soul, – mintyse dainuoju kiekvienam, kuris „pakrovė“ mane sunkiausiomis valandomis, ir Jam, kuris išties stovėjo už jūsų visų.

Taip mes žengiam į naują kovos areną, mano draugai.

Jūs esat nepaprasti. Jūs nuveikėt daugiau, nei tylinti žiniasklaida, atsifutbolinantys politikai, neveiksnios institucijos ir net STT. Aš rimtai. Jūs, bičiuliai, nuveikėt daugiau. Aš buvau tik jungtis tarp jūsų istorijų, jūsų turimos informacijos, jūsų įžvalgų ir patirčių.

Ir būsiu toliau.

Tik truputį pailsėsiu. Atsigausiu. Nusidažysiu pražilusius plaukus. „Nusipiešiu akis“, kaip sako mano močiutė.

O tada mes visi drauge eisime medžioti „bebrų“ (labai gaila juos taip vadinti, dėl tikrų bebrų fainumo) ir lupsime jiems skalpus.

Išmedžiosime visus: po vieną, poromis, šeimomis, kolonijomis ir prabangiais nameliais, kuriuos įgijo „nevalgydami ir negerdami“ iš savo oficialiai kuklių algelių.

Eisime ir visus išmedžiosime.

Nes nėra kito kelio, bičiuliai.

Nes jų laikas baigėsi.

Nes negalim leisti šitai ordai priperėti naujo pero.

Ir nes mūsų daug ir mes jėga.

Jurgos Lago nuotrauka

Parašykite komentarą