Spalva žudikė?

1768 metais vaistininkas Carlas Wilhelmas Scheele sintetiniu būdu išgavo žalius dažus. Dėl to pasaulis tapo spalvingesnis. Vienintelė problema: dažuose buvo arseno.

Sklando legenda apie Napoleoną I, arba Napoleoną Bonapartą. Visi žinome jį iš istorijos knygų: Napoleonas su baltomis aptemptomis kelnėmis, mėlynu apsiaustu su raudonais rankogaliais ir, žinoma, su daugybe auksinių sagų ir medalių. Napoleonas I siekė užkariauti visą Europą – ir Rusiją. Tačiau Vaterlo mieste jam apgailėtinai nepavyko. Tai buvo 1815 metais. Tada anglai paėmė jį į nelaisvę ir ištrėmė į nedidelę Šventosios Elenos salą pietų Atlante.

Napoleonas I Šv. Elenos saloje gyveno mažoje kuklioje pilyje, kurios sienos buvo ištapetuotos žaliais tapetais. Ir dar teigiama, kad Napoleonas I mirė nunuodytas arsenu.  Tiesą sakant, 1821 metų gegužės 21 dieną Napoleonas I tikrai mirė šioje saloje. O kaip būna, kai miršta svarbūs žmonės, kurie, viena vertus, turi daug priešų, o iš kitos – daug pasekėjų? Tada greitai kyla įvairiausių spėlionių apie mirties priežastį. Tas pats ir su Napoleonu. Ir viena iš jų yra tokia: Napoleonas mirė dėl žalių sienų.

Vera Pache, Deutschlandfunk Nova žurnalistė, ieškodama atsakymo į klausimą, ar siena iš tiesų gali nužudyti žmogų, aptiko dvjiejų žalių atspalvių istorijas.

1775 metai. Vaistininkas Carl Wilhelm Scheele gyvena Köping mieste, mažame Švedijos miestelyje. Nors pasakymas  „gyvena“ šiuo atveju nelabai tinka, nes tas žmogus iš tikrųjų tik dirbo. Didžiąją laiko dalį jis praleidžia vaistinės laboratorijoje, eksperimentuoja ir tyrinėja. Yra išlikęs piešinys, kuriame pavaizduotas jaunas vyras trumpomis garbanomis ir švelnaus, šiek tiek svajingo žvilgsnio.

Christophas Friedrichas, Farmacijos istorijos instituto Marburge profesorius, apie šį vaistininką žino beveik viską. Jis sako: „Carlą Wilhelmą Scheele’ą tikrai galima apibūdinti kaip svarbiausią visų laikų vaistininką. Jis buvo neįtikėtinai sėkmingas, atrado neįtikėtinai daug ir paliko svarbų mokslinį darbą, kuris taip pat padarė jį svarbiausiu visų laikų chemiku.”

Carlas Wilhelmas Scheele gimė 1742 metais Štralzunde. Šiandien tai yra Vokietija, bet tuo metu ji buvo Švedijos imperijos dalis.

Scheele tėvas buvo aludaris, o šeima gyveno gražiame name Stralsunde. Tačiau verslas klostėsi blogai ir tėvas bankrutavo. Raudonas namas su laiptuotu frontonu ir mažais langeliais parduodamas aukcione. Carlui Wilhelmui tuometu buvo tik 14 metų. Tačiau kadangi, be jo, šeimoje buvo dar  dešimt vaikų, jis pats turi pasirūpinti savimi. Paauglys išvyksta į Geteborgą ir įsitaiso pameistriu vaistinėje.

Vaistinė buvo palyginti nauja ir turėjo puikią biblioteką. Kadangi Scheele taip sužavėjo mokslas, jis peržvelgė visas ten esančias knygas ir visus jose aprašytus eksperimentus išbandė vaistinės laboratorijoje.

Vaikinas mokėsi gaminti vaistus. Bet kiekvieną laisvą minutę jis praleidžia tarp butelių, kolbų, skysčių, miltelių ir su viskuo, kas tik papuola į rankas, atlieka cheminius eksperimentus. Scheele visiškai pasinėręs į savo tyrimus. Tai nesikeičia ir vėliau, kai jis perima vaistinę ir turi savo verslą.

Anot Marburgo Farmacijos istorijos instituto profesoriaus Christopho Friedricho, tai, ką Scheele atrado, yra tapę beveik legenda.

 1776 metais Scheele atliko eksperimentus su arsenu, arseno rūgštimi ir variu. Vienąkart stiklainio apačioje nusėdo ryškiai žalios spalvos nuosėdos. Taip gimė ryškus, šviečiantis, žalias pigmentas. Scheele žalia. Rusvos spalvos pasaulyje.

Kad suprastume, kokia tai buvo sensacija, turime bent pabandyti įsivaizduoti, koks buvo pasaulis anuomet. Galima daryti prielaidą, kad jis labai skiriasi nuo dabartinių laikų, – aiškina Mokslo, medicinos ir technologijų istorijos instituto mokslinis bendradarbis André Karliczekas. – Kadangi spalvų paletė buvo daug mažesnė ir jos daugiausia tamsios ar blankios, išgaunamos, naudojant natūralias, gamtoje randamas medžiagas.

Gamtos mokslų instituto mokslinis bendradarbis André Karliczek atliko daug spalvų tyrinėjimų ir paaiškina, kad XVII ir XVIII amžiuje gražios ir ryškios spalvos buvo itin brangios. Pavyzdžiui, ultramarinas – ryškiai mėlyna spalva – gamintas iš lapis lazuli, t.y. iš brangakmenių. Arba purpurinė – ryškiai raudonai violetinė spalva – gaunama iš purpurinės sraigės liaukos. 1,5 gramo dažų reikia apie 12 000 sraigių…

Nors šios spalvos gražiai švyti, jas išgauti būdavo taip brangu, kad būdavo skirtos tik turtingiesiems. Kai kuriomis tegalėjo puoštis tik imperatoriai ar aukštieji dvasininkai. Ir todėl gali būti, kad daugelis paprastų žmonių tada net nematė šių spalvų.

XVIII amžiuje paprasti žemesniųjų klasių žmonės daugiausia dėvėjo drabužius iš lino ir vilnos. O dažymui – jei iš viso dažė – naudojamos natūralios spalvos. Prislopinta mėlyna, ruda, pilka, natūrali balta ir smėlio spalvos – tai turėjo būti to meto kasdieninės aprangos spalvos. Spalvingos sienos, paveikslėliai ar plakatai – daiktai, kuriais šiandien puošiame savo namus, – buvo ne paprastiems  žmonėms.

Tuo metu išmokta spalvas išgauti sintetiniu būdu. Scheele atrado tą jį išgarsinusį šviesiai žalią pigmentą, primenantį pirmuosius beržo lapus pavasarį. Žvelgiant atgal, suvokiame, kad ši žalia spalva buvo tikra sensacinga. Ne tik todėl, kad tokia švytinti. Bet ir todėl, kad gerai laikėsi, nebluko. Daugelis spalvų tuo laikotarpiu buvo jautrios šviesai ir, laikui bėgant, patamsėdavo arba išblukdavo. Ir tai ekonomiškai apsimokėjo.

 Carlas Wilhelmas Scheele atrado ekonomiškai perspektyvų produktą, atlikęs eksperimentus su arsenu ir variu. Tačiau jis buvo grynas idealistas ir niekada negalvojo iš to uždirbti. Bet kiti nepraleido progos iš to pasipelnyti. Vėliau, kai Carlas Wilhelmas Scheele jau mirė, po 1786 metų.  

Po Scheele mirties jo atrastos žalios spalvos istorija tik prasideda. Nes kiti pripažįsta Scheele atradimo potencialą. Jie domisi jo receptu ir atkuria eksperimentą. Kai kurie receptą šiek tiek pakeitė, patobulinto ir išvalė. 1805 metais Austrijoje, Kirchberge prie Vechselio, austras Ignaz von Mitis, sumaišęs varį su arsenu, atrado naują žalios palvos pigmentą. Tie dažai buvo buvo ryškesni ir ilgiau nebluko nei kiti tuo metu buvę rinkoje žalios spalvos dažai. Pigmentas buvo pavadintas Kirchenbergo vardu. Pirmąkart pradėtas pramoniniu būdu gaminti Vokietijos Bavarijos žemėje, Šveinfurto mieste, todėl gavo ir Šveinfurto žalios spalvos pavadinimą.

 XIX amžiaus pradžioje visi norėjo šios žalios spalvos. Šis pigmentas buvo naudojamas tapetų, sienų dažų gamybai, tapytojai jį naudojo tapydami savo paveikslus. Pasaulis tapo spalvingesnis: čia žalios sienos, ten žalios dirbtinės gėlės, žali vaikiški žaislai, o kepyklėlėje žaliai švietė net saldainiai ir pyragaičiai, nes Šveinfurto žalia spalva naudota kaip maisto dažiklis.

Šveinfurto žalia buvo nepaprastai populiari, nes yra kitokios žalios spalvos, nei buvo žinoma tuo metu. Ji buvo ryški. Ji taip pat atrado kelią į mados pasaulį.  

Giliai žalia spalva, prancūziškai „Vert de Paris“, dar vadinama smaragdo žalia, buvo labai mėgiama Paryžiaus elito.

Vieną 1864 metų vakarą Paryžiaus operoje pasirodė Prancūzijos imperatorė Eugenija, Napoleono III žmona, vilkėdama tokią nuostabią suknelę, kad kitą rytą apie ją skelbė laikraščių antraštės. Apdaras buvo įspūdingos giliai žalios spalvos, pakankamai ryškios ir šviečiančios, jog buvo neįmanoma jo nepastebėti.

Netrukus „Paryžiaus žalia“ tapo socialinio elito spalva. Drabužius, kuriuos vilkėjo imperatorė Eugenie, norėjo turėti ir kitos moterys. Taip buvo ir su smaragdine baline suknele. Bet XVIII ir XIX amžių mados galiojo daug ilgiau nei dabar – ne tik vieną sezoną. Tai tęsėsi dešimtmečius. Ir, žinoma, ne visos ponios galėjo sau leisti brangius audinius. Ir jos kaip išganymas buvo pigesni audiniai, dažomi su Šveinfurto žaliais dažais. Dar daugiau moterų gali sau leisti puoštis žaliomis balinėmis sukniomis. Kaip imperatorė, anų laikų influencerė.

Šveinfurto žalia buvo naudojama ne tik drabužiams, bet ir interjere. Ši tendencija galiausiai pasiekė karalienės Viktorijos Angliją.

Šiuo laikotarpiu skundų ir rūpesčių daugėja. Šveinfurto žaliais dažais nudažytuose kambariuose gyvenantys žmonės skundžiasi galvos skausmais, yra pranešimų apie pykinimą ir odos patinimą, sudirgusias gleivines. Skundžiasi ir siuvėjos. Ir moterys, kurios dėvi šias balines sukneles.

Vėliau – 1860 metais – Berlyno chemikas Otto Ziurekas parašė mokslinį straipsnį apie Šveinfurto žalią pigmentą ir perspėjo dėl šios spalvos. Po to Berlyno policija perspėja dėl žalio tarlatano audinio, panašaus į tiulį, tik patvaresnio ir pigesnio. O Leipcige ši medžiaga net buvo uždrausta.

Susirūpinimų kyla vis daugiau – ne tik dėl balinių suknelių. Gydytojai ir mokslininkai pradėjo diskutuoti, ar žalingi maistiniai dažai bei madingi žali tapetai. Tačiau tai buvo sunku įrodyti.

Ir dabar gržkime į šv. Elenos salą. Žalia buvo populiari spalva. Tik po 19 metų – 1840 m. – jo kūnas buvo grąžintas Prancūzijai. Būtent šiuo metu mokslininkai pradeda reikšti susirūpinimą dėl ryškiai žaliuose dažuose esančio arseno.

Taigi, kai 1840 metais buvo iškastas Napoleono kūnas, atsakingi asmenys pastebi, kad jis beveik nesuiręs. Jokių lervų, jokių kirminų. Įtariamas apsinuodijimas arsenu. Kai kurie tvirtina, kad anglai jį nunuodijo. Kiti sakė, kad kad imperatorius mirė nuo arseno, buvusio žaliuose tapetuose.

Ši žalių sienų teorija išlieka. Daugybė svetainių apie tai praneša ir šiandien. Dešimtajame dešimtmetyje italų mokslininkai norėjo pagaliau išsiaiškinti ir ištyrė mėginius.

Arsenas kaupiamas naguose ar plaukuose. Arsenas buvo rastas Napoleono palaikuose. Jis tikriausiai mirė nuo arseno ir, žinoma, kalti tapetai.

Tačiau 2008 metais buvo tiriami ir kiti plaukų mėginiai – iš kitų Napoleono gyvenimo laikotarpių, taip pat jo sūnaus ir jo žmonų. Jie išlikę, nes tada buvo labai madinga dovanoti mažas plaukų sruogeles prisiminimui.

Tada tyrėjai išsiaiškino: visi turėjo lygiai tą patį arseno kiekį. Tai reiškia, kad labai mažai tikėtina, kad arsenas į jų kūnus pateko iš tapetų. Taigi teorija, kad Napoleonas mirė nuo žaliuose tapetuose buvusio arseno, šiandien yra visiška nesąmonė. Nors arseniniai dažai tikrai nebuvo labai naudingi sveikatai. Ar kiti žmonės mirė nuo arseno sienose ar drabužiuose? Nieko apie tai nerašyta, tik apie sveikatos problemas. Kaip dabar žinome, arsenas yra labai toksiška medžiaga, kuri sukelia odos pažeidimus, vėmimą, viduriavimą ir kai kuriais atvejais vėžį.

Vienas dalykas aiškus: tiek Scheele, tiek Šveinfurto žalias pigmentas šiandien nebenaudojami dažų gamyboje. Dabar tiesiog per daug kitų galimybių išgauti ryškiems žaliems tonams – be jokio arseno.

Parašykite komentarą