Apie unikalios lietuviškos literatūros menininkus

Janina Survilaitė

Pažvelgę į Lietuvos tautinę kultūrą ir kalbą branginusius senosios išeivijos ir šiandieninės Lietuvos menininkus, neįtartume, kad jie visi pasiduoda globalizmui, nustumdami  į šalį tautinius jausmus. Kaip atrodo Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje kūrusių lietuvių rašytojų literatūrinės lygiagretės? Kaip lietuviškame meno pasaulyje atsispindi istoriniai protėvių pasiekimai?

Savo knygoje „Paralelės“ (2021, Homo liber) mėginau skaitytojų akimis žvilgtelėti į okupacijos metais užsienyje ir okupuotoje Lietuvoje kūrusių ir kuriančių menininkų, besistengiančių išsaugoti unikalią savo tautos kultūrinę-istorinę atmintį, paraleles.

1952 metais JAV išleistame žemininkų poetų neperiodiniame žurnale „Literatūros lankas“ buvo suformuluoti svarbūs lietuvių kalbai ir literatūrai keliami tikslai: grąžinti literatūrą, kaip estetinę kūrybą Lietuvos nepriklausomybei palaikyti, stiprinti nuolatinius ryšius su Vakarų literatūra, iškeltas pažangiausias reikalavimas – stiprinti kompetentingų literatūros kritikų gretas, kuriose jau buvo pradėję reikštis Alfonsas Nyka-Niliūnas, Julius Kaupas, Juozas Girnius ir kt.

Ar šiandien Lietuvoje kritikams keliami tautiniai reikalavimai – sunku pastebėti! Ar literatūros kritiku pasivadinęs turi teisę recenziją apie knygą parašyti jos visai neskaitęs? Kodėl Lietuvos kultūros ministerija  per 33 metus neišugdė kompetentingų literatūros kritikų?

Štai 2016 metais žurnale „Veidas“ Algimantas Zurba stebėjosi, kad iš trumpos leidyklos pateiktos anotacijos ekspertai ne tik ryžtasi spręsti apie kalbos vaizdingumą, kas logiškai dar būtų galima suprasti, bet ir įvertina neplono romano siužetą, susidaro nuomonę apie veikėjų charakterius ir kt. Apie tokius neprofesionalumo ir savo dalyko neišmanymo kritikų „nuodėmių“ debėlius, visai neskaičius autorių kūrinių, apie savo kūrybą yra teigę B. Jonuškaitė, E. Ignatavičius, J. Survilaitė, E. Barauskienė ir kiti autoriai. Ko verti iš piršto išlaužti, išgalvoti, tikrovės neatitinkantys „kritikų įvertinimai“?

Kodėl mūsų veiklūs, nusipelnę filologai neužkerta kelių tokiems „šedevrams“, kaip 2019 metais už Lietuvos fondo pinigus Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykloje išleista „Egzodika. Pasaulio lietuvių rašytojų antologija“? Tarp išeivijos atliktų darbų tautinei kultūrai gelbėti ir dabartinių emigrantų, siekiančių nepelnytai save garsinti, Lietuvos kultūros istorijoje nėra nieko bendro.

Nuo 1991-ųjų metų esu 1952 metų vasario 17dieną teisiškai įkurtos, aktyviai Vakarų Europoje komunistiniam režimui besipriešinusios, Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) narė. Tik apsigyvenusi Šveicarijoje, būdama diplomuota, baigusi Vilniaus universitetą, filologė, skubėjau susipažinti su pažangia lietuviškos išeivijos kultūrine veikla už Tėvynės ribų: perskaičiau kelias dešimtis lietuvių autorių, pasitraukusių nuo sovietinės okupacijos, o Vakarų Europoje puikiai įvertintų, lietuviškų tautinių knygų, literatūros kritikų įvertinimų, mokslinių straipsnių, kelis kokybiško vakarietiško sukirpimo žurnalus, siekiančius garsinti pasaulyje tautos kultūrą ir kalbą…

Kai Berno universiteto Slavistikos-baltistikos instituto vedėjas prof. dr. Janas Peteris Locheris 1999 metų žiemos semestrui pasikvietė Sigitą Gedą, jam suformulavęs paskaitų ciklą tema „Europa lietuvių literatūros požiūriu“, su tuometiniu ŠLB pirmininku dr. Vaclovu Dargužu mielai kibome S. Gedai padėti, surasdami jam puikias apsigyvenimo ir darbo sąlygas. Džiaugėmės galėdami artimiau pabendrauti su Berno profesūra ir mielu tautos rašytoju, kritiku, vertėju S. Geda.

Stebino prof.dr. J.P. Locherio susidomėjimas lietuviška literatūra ir Jo nuolatinis priminimas, kad seną ir unikalią savo istoriją turinti Europos šiaurės rytų  šalis – Lietuva turi savo istorija didžiuotis, kurti išskirtinę literatūrą ir teisėtai stovėti priešakinėse pasaulinės literatūros gretose.

… Estijos leidyklos „Varrak“ išleista antroji Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ dalis 2022 metų Estijos „Metų knygos“ rinkimuose tapo nugalėtoja verstinėje prozoje (vertė Tiina Kattel). Ši knyga Estijoje susilaukė kritikų bei istorikų, Petro I epochos specialistų, puikaus įvertinimo:

Būtini gero istorinio romano komponentai, pagaulus naratyvas ir istorinis patikimumas, o be jų – ir laikui nepavaldi žinia bei autoriaus talentas kalbai. Visas šias sąlygas išpildo lietuvės Kristinos Sabaliauskaitės dilogija „Petro Imperatorė“, kuri žinomai temai suteikia visiškai naują perspektyvą, nepaprastai stiprų teksto pojūtį, aktualumą ir dar kažkokį nenusakomą savitumą, – skelbė estų žiniasklaidos puslapiai.

Petro Imperatorė“ tapo fenomenu. Dėl puikaus Tiinos Kattel vertimo knyga susilaukė išskirtinio populiarumo Estijoje,nes autorė sugeba perteikti istorinius įvykius, paversdama juos beveik asmeniškais ir taip priartindama prie skaitytojo.

Kad Sabaliauskaitė – nepaprasta rašytoja, įsitikinau, išdrįsdama parašyti „Silva rerum“ pristatymą „Bernardinuose” ir knygoje „Paralelės“ šalia išeivijos grandų iškeldama Kristinos „įstabų ir trikdantį“ talentą…

Malonu – juk įvertinimas atėjo iš Jaano Krosso tėvynės, turinčios stiprią istorinių romanų tradiciją ir gerai išmanančios Petro I epochą. Džiugu, kad, estų vertintojų nuomone, lietuviškas romanas varžėsi ne regioniniu lygmeniu, o su europine literatūra; manau, tai atvers kelius dar didesniam domėjimuisi Lietuvos autoriais, – džiaugiasi pati K. Sabaliauskaitė ir, žinoma, nepamiršta pridurti fakto, kad nuo II dalies pasirodymo 2021 metų vasarį nei antroji dalis, nei užbaigtas romanas kaip visuma Lietuvoje iki šiol nėra susilaukęs nė vienos profesionalios recenzijos!

Gal kritikai neparašo teigiamos recenzijos dėl baimės atrodyti silpnu, neišsilavinusiu, nepopuliariu, negerbiamu, nemylimu, nesėkmingu, nejaunu, nemadingu… Visus apėmusi egoizmo kova negailestinga. Ji vyksta nuolat meluojant, kad nebūtų atidengtas melas. Todėl jos metodai ir būdai patys įvairiausi – nuo patyčių (tai juk puolimas), šmeižto, galios demonstravimo, mafijinių sandorių, blefo (atsimenat „pažymas“ su kompromatais) iki savo profesijos, šeimos, valstybės išdavimo, – spėja „Nemuno“ žurnalo redaktorė Erika Drungytė.

Perskaičius paskutinį prieš porą metų Lietuvos nacionaline premija apdovanoto autoriaus naują romaną, prikišamai suspurda vėl nemielas klausimas: „Ar lietuvis autorius turi teisę save aklai be jokio reikalo susireikšminti, nustumdamas seną, unikalią savo krašto istoriją turinčią tautą nuo jos gyvo gyvenimo  problemų? Ar būtina išgalvotam romano „N“ veikėjui, ieškančiam įkvėpimo, blaškytis po išgalvotas pasaulio rezidencias, nusiraminimo ieškoti narkotikuose, alkoholyje, o savo silpstančią vyriškumo potenciją kelti, ieškant vis aistringesnės narkomanės meilužės?“

Nemažai apmąstymų žadina dabartinės lietuvių literatūros gyvenimas…

Parašykite komentarą