Kaip sovietai sužalojo Maironį

 Maironis nesitenkino smulkiais asmeniniais jausmais, bet, anot Dr. J. Gintauto, stovėjo veidu į Būtį ir Tiesą ir gyveno savo tautos džiaugsmais ir nelaimėmis. Todėl ne visa jo kūryba patiko tiek saviems, tiek svetimiems. Erzino ji rusus carų laikais, nepatiko vokiečių okupantams, o dar labiau ja springo sovietai.

Kai rusai užėmė Lietuvą 1940 metais, buvo atiduoti spaustuvei Maironio „Pavasario balsai“. Tačiau komunistų partijos cenzūra beveik pusės rinkinio eilėraščių nepraleido. Ir dar daugiau. Sovietų rašeivos tada savo leidžiamame žurnale „Raštai“ smarkiai puolė seniai mirusį poetą, išvadindami jį reakcionierium, buožės sūnumi ir panašiais vardais. Tačiau sovietams užėmus Lietuvą antrąkart, jų elgesys pasikeitė. Turbūt nujausdami savo propagandinių eilėraščių skurdumą ir suprasdami Maironio poezijos gaivinančią jėgą, jie pasiryžo Maironį subolševikinti ar bent padaryti savo gėdingų darbų talkininku. Todėl, 1947 metais leisdami „Pavasario balsus”, sovietai Antano Venclovos lupomis pareiškė: Mums, tarybinės visuomenės žmonėms, Maironio poezija daug kuo yra artima ir brangi. daug kuo yra artima ir brangi… Maironis…didele savo kūrybos dalimi vėl virsta mūsų kovos sąjungininku socialistinėje statyboje.

Bet paversti maironį savo sąjungininku sovietams nebuvo taip paprasta. Maironis kovojo ne tik prieš visokią priespaudą ir neteisybę, bet ir prieš visokį materializmą ir ateizmą. Poetas giliai tikėjo į Dievą ir buvo kunigas. Kaip šitokį aiškų nusistatymą palenkti bedieviškajam komunizmui? Sovietų cenzoriai ryžosi Maironio poeziją iškreipti ir sužaloti. Kaip jie tai atliko?

Pirmiausia sudarant rinktinę „Pavasario balsai“, išmesti visi eilėraščiai, kuriuose Maironis meldžiasi į Dievą ir Mergelę Mariją. Visuose kituose eilėraščiuose, kur Maironis ištaria Dievo, Viešpaties, Aukščiausiojo ar Apvaizdos vardus, kad skaitytojo dėmesys ties jais nesustotų, išspausdino iš mažosios raidės. Toliau jie išmetė karingesniuosius patriotinius eilėraščius, tokius, kaip „Pirmyn į kovą“, „Pavojuj motina — tėvynė“, „Geresnių laikų viltis“, kuriais  Maironis kviečia kovoti dėl Lietuvos ir pasitikėti Dievo Apvaizda. Išmetė jie ir socialinio pobūdžio eilėraščius, kaip „Našlaitė“, „Beturčiams“, turbūt savo teorijų pasmerkimo bijodami, nes buvo išbrauktas ir „Dienų Sielvartai“, kur Maironis pasisako prieš materializmą.

Nuo sovietinės cenzūros skaudžiai nukentėjo ir Maironio baladės – iš septynių visai išmestos trys. Tarp jų – ir baladė apie žiaurųjį ištvirkėlį didiką Čičinską, kuris Kalėdų naktį nužudo kleboną, užstojusį jam kelią į bažnyčią. Negalėjo sovietai pakęsti ir baladės apie Romą, kurioje poetas smerkia diktatorių ir imperatorių savivalę, hunų Atilos žiaurybes ir iškelia Romos popiežių dvasinę stiprybę:

Išnyko gunai. Taip rykštę ir plieną
Teisybė nuplakusi laužo kas dieną!
Tik Leonų auga darbai.

Kiek mažiau už balades nukentėjo Maironio satyros – iš trylikos išmestos trys, o daugiau ar mažiau sužalotos keturios. Tai atlikta išbraukiant tas pastraipas, kur poetas pasisako prieš Lietuvos skriaudėjus ir nenaudėlius svetimuosius (rusus, lenkus, žydus) bei ateistus, kurie per tariamą mokslą dvasiškai žaloja lietuvių jaunimą. Sovietinė cenzūra, norėdama išnaudoti Maironio kūrybą „bolševikinei statybai”, pasistengė sužaloti ir tokius kūrinėlius, kurie, kad ir iš tolo, gali priminti sunkią Lietuvos dalią. Todėl iš „Senelio skundo“ išplėšta pastraipa:

Nebuvo laisvės, bet neregėta
Nei tiek be drausmės ištvirkimo;

Nebuvo rašto, bet negirdėta
Nei tokio bedievių dūkimo.

Juk tokia strofa galėjo Lietuvos žmonėms pasakyti, kad sovietų priespauda baisesnė už Rusijos carų. Išbrauktas iš „Pavasario balsų“ ir šitoks ketureilis:

Daug išbėgiojo!.. Kai kas
Rusijoj skursta iš bado;
Mes gi laužom rankas
Likę našlaičiais be vado
.

Nors čia Maironis kalba apie Pirmojo pasaulinio karo nelaimes, bet sovietai, aišku, šitoj strofoj įžiūrėjo baisius įžeidimus sau. Juk Rusijoj, kur išbadėję priverčiamųjų darbų stovyklose žmonės miršta iš bado tūkstančiais, negali būti bado. Antra, lietuviai negali jaustis „našlaičiais be vado“, kai jiems su botagu ir kulkosvaidžiu vadovauja pats jų pavergėjas — šviesioji saulė Stalinas.

„Bolševikiško budrumo“ skatinami, komunistai nesidrovėjo sužaloti nė tokių visuotinai žinomų dainų, kurias jie patys A. Venclovos lūpomis pripažino susilaukusiomis didžiausio įmanomo įvertinimo. Tai „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“. Iš pirmosios jie išbraukė būdingiausias Maironiui šitokias dvi pastraipas:

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,
Ne dailės turtais, ne auksu žiba;
Bet dega meilės, maldos galybe,
Senųjų amžių gyva tikyba.
Kai ten per sumą visi sutarę
Graudžiai užtraukia: „Pulkim ant kelių”,
Jausmai bedievio, vėl atsidarę,
Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Iš dainos „Kur bėga Šešupė“ begėdžiai cenzoriai iškirpo paskutiniąją iškilmingąją strofą, prasidedančią žodžiais:  „Apsaugok, Augščiausias, tą mylimą šalį”. Tokiu būdu šitas puikus kūrinėlis liko lyg be galvos. Nukirto galvą bolševikai ir eilėraščiui-dainai: „Už Raseinių ant Dubysos”, nes ten pasakyta,
kad geltonkasės todėl liūsta, kad bernelių:

Daugel žūva, daugel pūva,
Kas apverks jų dalį?
Už Uralo, žemės galo:
Ne po savo šalį!

Nors šitaip Maironis kalbėjo apie carų laikus, bet bolševikai šį ketureilį prisitaikė sau ir už tai kirto iš peties.

Išmesdami ar išbraukydami kelias dešimtis „Pavasario balsų“ eilėraščių, Lietuvos komunistai
Maironio poeziją skaudžiai sužalojo, nes nepaliko nė vieno eilėraščio, kur minimas Mergelės Marijos vardas. Suprantama, kad nė pėdsako neliko „Marija, Marija“ giesmės, kuri lietuviams yra tapusi tautine giesme. Juk ne veltui ji kas vakarą buvo giedama prie Lietuvos nežinomo kareivio kapo. Jos ir kitų eilėraščių pašalinimą bei sužalojimą iš „Pavasario balsų“, kad jie tyarnautų „kominizmo statybai“, tegalima laikyti Maironio kūrybos išniekinimu. Bet ateistiniams barbarams tai nieko nereiškė.

 Pagal Dr. J. Gintauto str. „Kaip bolševikai sužalojo Maironį“ („Draugas“, 1952 m. liepos 5 d.)

Parašykite komentarą