Pagaliau subrendusio, bet pražilusio menininko laiškas

Jurga Lago

Jautriems neskaityti – tekste ir taip gerokai sumažinta keiksmų. O gal skausmo:

Labas, Jurga. Gal neužblokuosi manęs dėl šito laiško. Bet negaliu kitaip. Aš prieš kelerius metus iš jūsų juokiausi pats – visi suprantam, kad jūs seniai galėjot būti prastumta į pačias Lietuvos elito viršūnes. Nesupratau, kodėl vardan „debilų ir šeimų maršų“ atsisakėt elito.

😅

Tai rašau, nes šiandien suprantu. Nes mano tėvas staiga mirė nuo širdies smūgio šiemet, liko palūžusi mama. Kuri tik verkia jau 12 mėnesių ir sėdi ant Xanaxo.

Aš, būdamas menininku (studijavęs menus), turėjau, jam mirus, perimti mažą verslą. Kažkaip nesureikšminau, bet negalėjau jo mamai palikti. Ir įklimpau.

Per 12 mėnesių suaugau! Ir, Jurga, per 12 mėnesių pražilau. Visi smilkiniai balti, kaip Senio Šalčio, nors esu 29 metų. Nuo staiga ant galvos nukritusios realybės. Ir atsakomybės.

🙄

Aš supratau viena – mano tėvas buvo kankinys. Kai skųsdavosi, kad jam tarnauti Afganistane buvo lengviau, negu laisvoje Lietuvoje turėti smulkųjį verslą, aš žvengiau. Žvengiau blet, kaip žirgas! Po mokesčių jam likdavo ašaros. Jis išleido mane į mokslus ir aš tapau elitiniu pydaru. Nemoku suskaičiuoti visų mokesčių, kiek moka smulkusis verslas, bet blet, kiek daug! Ar gali taip būti? Purčiau buhalterę, maniau, kad ji kažką suka. Tada prisėdom, parodė. Ir aš skaičiavau daugiau, negu per Pandos pamokas visus 12 metų mokykloj.

Darbuotojai turėjo daugiau teisių už tėvą – dvidešimt metų be atostogų, be sušiktų mamadienių ir pizdadienių, be darbo laiko, draskomas nuolatinių inspekcijų, kur kyšis ant kyšio, stresas ir įtampa. Sudalyvavo „kaimų marše”, vargšas. Aš dar tada jį gėdinau. Šiandien blet ne marše reikia dalyvauti, o kare. Ant smulkaus ir vidutinio verslo joja milijonai utėlių! Aš jums papasakosiu. Ar jūs žinot, kiek jie uždirba? Ir kaip jie dirba?

😅

Rugpjūtį verkiau ant jo kapo, kaip filme blet. Ir sakiau: „Tėve, tėve, tu gi buvai tas, kuris išlaikė visą supistą inteligentyną, visą tą „meno ir kultūros” pasaulį. Visus politikus, ambasadorius, valdininkus, lygias blet galimybes ir raudonklynes „feministes”. Kaip jūs, Jurga, rašėt – viskas tas pats, tik raudoną kaklaraištį pakeitė raudonas klynas! Visą tų prisitaikėlių, apsimetėlių, intrigantų ir vagių sluoksnį, kuris šiandien yra vadinamas „inteligentija”, menininkais, politikais. Padirbęs tarp jų (man gerai sekėsi), aš suvokiu, kad šiandien iš jų yra tik 1 iš tūkstančio, vertas tavo mokesčių ir darbo. Jūs, Jurga, puikiai tą suprasit, nes tokius kurvas, apsimetėlius ir dykačiulpius menininkais, inteligentais ir elitu laikanti valstybė yra verta mirti. Nuo širdies smūgio.

Bet mirė mano tėvas.

🙄

Žinot pati, kad daugelis tų šliužų visada šoka ant mados, kur jiems patogiau. Kad tik dirbti nereikėtų. Jie, aišku, yra amžinai pavargę. Niekada nedirbę versle ir ant savo subinės. Jiems, blet, nelygis. Nuo savo intrigų, pavydo, kokso ir projektų rašymo išpuvusiais skrandžiais. Kol nesibaigs tokio milžiniško kurvų lizdo išlaikymas – tol nesibaigs ir degradacija. Ir šiandien tie visi nė dienos privačiam sektoriuje nedirbę glušai vėl garbina komunizmą. O ką jiems daugiau garbinti? Tipo augantis erkių skaičius, mokesčiai, kontrolė ir persekiojimas, ir valstybinė korupcija su verslo gigantais tiems šliurėms yra kapitalizmas! Kiek tokių glušų, kaip jūs rašėte! Jie varys į naują diktatūrą stačia galva!

🙄

Mano tėvas mokėjo kyšius valdininkams. Eilėj mama prie operacijos laukė dvejus metus! Kasdien smulkus verslas tirpsta ir ES gyvena iš pašalpų ir skolų, ir spausdintos eurobabkės. Mano tėvas buvo tiesiog blet karys. Aš tik dabar suvokiu, kokiam pragare gyvena verslas. Ir aš taip negyvensiu! Aš būsiu laisvas!”

🙄

Kalba šiek tiek taisyta. Įkeliu likusią dalį į Patreoną:

https://www.patreon.com/posts/75124594…

Jurgos Lago nuotrauka