Kaip komjaunuoliai Sorbonos universiteto absolventą rašto mokė

Arturas Lanskoronskis

Adventas… Pats puikiausias laikas prisiminti artimuosius, su kuriais tik prisiminimuose begalim susitikti. Ir, žinoma, bent mintyse ar maldose jiems padėkoti. Be jų nebūtų mūsų arba mes būtume visai kitokie. Mano vaikystės vyresnės kartos mylimiausias žmogus buvo prosenelis, visad rasdavęs man laiko.

Jis išmokė nerūšiuoti žmonių pagal tautybes. Ir kad kiekviena gyva būtybė turi žemėje savo paskirtį, kartais net didesnę, nei kito žmogaus. Prosenelis pasakojo apie savanorį kiną, kuris, Lietuvai pakvietus, vienas iš pirmųjų ėjo jos ginti. Turėjo savo patirtį. Prosenelis ir kiti lietuviai kariai jį vadindavo Juozu. Gal lengviau ir greičiau ištarti, nei kokį nors Dzin Dzian Cghiai… Tikiuosi, Lietuva jam atsidėkojo.

Didžioji dauguma mano maldų, kurių nėra maldaknygėse, bet kurias dabar jau kartoja daugybė žmonių, taip pat jo išmokytos.

Nugyveno sunkų gyvenimą, daug mokėsi, daug dirbo, daug turėjo, bet beveik viską paaukojo. Atsisakė, atidavė. Žinojo, kad Lietuva bus laisva, sakė, kad jis to nebesulauks, bet mes – tikrai sulauksim. O gražiausias atvejis, kai jis leidosi mokomas rašto kolūkio komjaunuolių aktyvistų.

Prosenelis buvo labai ramus ir santūrus žmogus. Apie tai, kaip jį, baigusį Sorbonos universitetą, kolūkio komjaunimo aktyvistai skaityti mokė, legendos sklandė. Už raidę po du darbadienius žadėjo, kol prosenelis sutiko (O kam man to reikia? Dar aš čia suksiu galvą dėl kažkokios raidės…. Moku nupiešti savo parašą ir gana.) Paskui po tris, nes jis nusprendė, kad neapsimoka tiek protą pertempti ir per sunku jam. Be to, kiekvienąkart savo tris mokytojus jis vaišindavo pietumis. O laikai buvo sunkūs. Pabaigę mokymus, jie paklausė:

– O koks čia, dėde, pas Jus ant sienos popierius nežinoma kalba su kabančiais antspaudais ir Jūsų pavarde (Ten buvo Sorbonos universiteto mokslų daktaro diplomas)?

– Et, niekai, jaunystės prisiminimai, – atsakė prosenelis.

Kiekvienas inteligentas, nenorėjęs važiuoti pas baltas meškas, turėjo būti už žolę mažesnis, už žemę tylesnis. Ir vis tiek geriau mokytis tris dienas vieną raidę, nei tas tris dienas už tris saujas grūdų vargti nuo ryto iki vakaro iš tavęs paties atimtuose laukuose. Į Sibirą jų neišvežė, nes vienintelis sūnus buvo paimtas į rusų kariuomenę. Prosenelis žemes, kiek buvo virš 20 hektarų, atidavė geranoriškai ir 1944 metais, grįžus rusams, pasisendino dešimčia metų, kad būtų pensijinio amžiaus. Tada dėl karo ir vyrų trūkumo laiku neištekėjusios merginos jauninosi, o vyresni vyrai, norėdami išvengti karinės prievolės, sendinosi. Sakydavo, kad dokumentus vokiečiai atėmė, ir juos statydavo komisijos apžiūrai. Tokių ūkininkų, kurie yra pensijinio amžiaus, žemės perteklių savanoriškai atidavė valstybei, sūnus rusų armijoj ir samdinių nesamdo, Sibiran nebeveždavo. Tokios tada buvo būtinos sąlygos.

Dėkoju ne tik jam, bet ir prosenelei. Kiek pamenu, jos kasa du su puse karto apsivyniodavo apie viršugalvį. Ji visad paruošdavo ką nors ypatingo, skanaus ir tuo pačiu labai gražaus savo pirmajam proanūkiui. Kad ir įvairiausių gyvūnėlių formos spurgų. Pamenat Ukrainos premjerės Julijos Tymošenko šukuoseną? Vien už tą močiutišką kasą ji man iškart patiko.

Kiekvienas turime mums brangių prisiminimų. Užpildykim šitą sunkų laiką savo dėkingumu ir meile žmonėms, be kurių nebūtų mūsų. Meile užsipildys ir mūsų dabartis. Tada nereiks pykti ir nepasitikėti. Pasisemkim stiprybės iš praeities.

Nuotraukoje aš su proseneliais, saulėtą vasario vidurdienį. Galbūt, giedu ką tik išmoktą „Lietuva, Tėvyne mūsų“.