Kunigai, virtę fakelais, budino likusius


Ankstų 1976 metų rugpjūčio 18 dienos rytą liuteronų pastorius Oskaras Briuzevitcas (g. 1929 m. gegužės 30 d. ) nupjauna visas rožes Ripichos bažnyčios sode ir išpuošia jomis butą. Iš Klaipėdos krašto, Vilkyškių, kilęs ir kartu su tėvais, pasibaigus karui, kartu su pabėgėlių banga atsidūręs Vakarų Vokietijoje, O. Briuzevitcas iš pradžių gyvenęs Melėje netoli Osnabriuko, vėliau – Hildesheime, bet po nesėkmingos santuokos persikėęs į Rytų Vokietiją. Čia jis, jau suaugęs, atrado tikėjimą Dievu ir tapo liuteronų pastoriumi, buvo paskirtas Ripichos tikinčiųjų ganytoju. Kaip prisimena jo kolega Dieteris Ziebarthas, O. Briuzevitcas buvo kitoks nei kiti VDR kunigai: linksmas, šarmingas, originalus, bet ir užsispyręs, atkaklus, nesileidžiantis į kompromisus. Jis bažnyčios teritorijoje laikė vištas ir avis, be leidimo pastatė žaidimų aikštelę, su vaikais žaidė futbolą, rengdavo vaikų šventes.

Paskutinės savo gyvenimo dienos rytą O. Briuzevitcas papusryčiauja su žmona ir jų dviem dukromis. Viena jų, Estera, dar pagroja pianinu tėvo mėgstamą dainą „So nimm denn meine Hände“. Pastorius apkabina sutuoktinę ir sėda į savo automobilį „Wartburg“ – išvažiuoja į už penkių kilometrų esantį mažą Saksonijos miestelį Ceicą. 47 metų O. Briuzevitcas sustoja pačiame centre priešais Šv. Mykolo bažnyčią, ramiai išlipa ir pastato ant automobilio stogo du plakatus su užrašais „VDR Bažnyčia kaltina komunizmą! Dėl vaikų ir jaunimo persekiojimo mokykloje!“. Tada apsipila benzinu (sunaudojo net 20 litrų!) ir pasidega. Pasakojama, kilusi liepsna siekė 4 metrus aukščio. Tuo metu pradėjo gausti bažnyčios varpai. Degantis pastorius dar nuėjo apie 20 metrų ir susmuko. Ugnį gebėjo užgesinti tik atvykę ugniagesiai. Visa tai matė keli šimtai žmonių. Kunigas po keturių dienų mirė ligoninėje. VDR saugumas „Stasi“ neleido žmonai ir dviem dukroms su juo atsisveikinti. Briuzevitcas paliko atsisveikinimo laišką, kuriame rašė: „Esame suvedžioti gilios ramybės visuomenėje, regimybės ir ateities pažadų. Šitos iliuzijos prasiskverbė į krikščionybę, o galingas karas tarp šviesos ir tamsybių toliau siaučia. Tiesa ir melas stovi vienas šalia kito“.

Briuzevitcas buvo palaidotas rugpjūčio 26 dieną Rippicha kapinėse. Nors „Stasi“ miestelį akylai stebėjo, palydėti į paskutinę kelionę susirinko ne tik daug žurnalistų iš Vakarų, bet ir daug kolegų pastorių iš visos VDR.

 Tada niekas negalėjo žinoti, kad Rytų Vokietijos valstybė jau buvo pasmerkta žlugti. Tačiau Oskaras Briuzevitcas buvo vienas iš tų žmonių, kure prisidėjo, kad galiausiai VDR 1989-aisiais sugriuvo.

Po dvejų metų, 1978-ųjų rugsėjo 17 dieną, toje pačioje VDR, priešais altorių Falkensteino miesto bažnyčioje, pilnoje tikinčiųjų, pamaldų metu susidegino kunigas Rolfas Giuntheris, protestuodamas prieš savo Bažnyčios vyskupų sandėrius su komunistais. Perskaitęs ištrauką iš šv. Rašto, jis nuėjo į zakristiją ir apsipylė benzinu, tada grįžo prie altoriaus su dviem didelėmis skardinėmis, pilnomis degaus skysčio. Kunigas benziną išlaistė ant kilimo ir žengė prie altoriaus, kur degė žvakės. R. Giuntheris iškėlė abi rankas į viršų. Jo rūbo rankovės, aplietos benzinu, pagavo liepsną ir tuoj užsidegė. Protestantų kunigas dar spėjo išvynioti plakatą su užrašu „Atsibuskit pagaliau!“. Garsiai rėkdamas R. Giuntheris įšoko į benzino bala virtusį kilimą priešais altorių. Visa bažnyčios priekinė dalis buvo apimta liepsnos. Tvoskė karštis. Bažnyčioje buvę žmonės metėsi link durų. Niekas nenukentėjo. Prieš mirtį kunigas dar spėjo įjungti magnetofoną su juostoje įrašytomis Biblijos citatomis.

Pastorius Rolfas Giuntheris

Žinoma, komunistų valdžia šias abi tragiškas mirtis stengėsi pavaizduoti kaip psichiškai nesveikų žmonių veiksmus, niekaip nesusijusius su politiniais motyvais.

Lenkų istorikas Łukasz Kamiński bandė surasti raktą, padedantį „atskleisti tokių dramatiškų pasirinkimų paslaptį“. Anot jo, faktiškai nė vienu atveju savižudybė nebuvo tikslas, „o susideginimo aktas nereiškė vien dramatiško, desperatiško pasipriešinimo komunistinei sistemai. Tam egzistavo daugelis kitų, gal net veiksmingesnių būdų.“ Istoriko nuomone, visi politiniai savižudžiai „siekė atkreipti kitų dėmesį į juos supantį blogį ir sukelti jų pasipriešinimą. Žiauri mirtis, pasirinkta aukščiausių vertybių vardan, turėjo sukrėsti visuomenę, pralaužti pasyvumą ir tapti pokyčių užtaisu“ (Kaminski Naujasis židinys-Aidai, 2019/3: 20).

„Rūtos“ leidyklos leidimui ruošiamos Juozo Brazausko knygos „1972-ieji. metai, pažadinę tautą“ ištrauka

Titulinėje nuotraukoje – pastorius Oskaras Briuzevitcas. 1976 m. vasaris. © dpa / picture alliance / epd-Bild / Aut. Karlas Adolfas Zechas