Antano Sniečkaus motina pabėgo nuo sovietinės „laimės“ į Vokietiją

Nėra turbūt vyresnės kartos lietuvio, kuris nežinotų Antano Sniečkaus. Jo vardu buvo pavadinta atominės elektrinės statytojų gyvenvietė Ignalinoje. Kalbėta, jog ji turėjo būti taip pastatyta, kad iš paukščio skrydžio būtų galima perskaityti užrašą „Sniečkus“. Tačiau gyvenvietė buvo pradėta statyti drugio formos.

Antanas Sniečkus gimė 1903 metų sausio 7 dieną (pagal Julijaus kalendorių 1902 metų pirmąją Kalėdų dieną) dabartiniame Šakių rajone, Būbnelių kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais šeima pasitraukė į Rusiją. Ten, mokydamasis Voroneže, A. Sniečkus prisiklausė Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmo Aleksos-Angariečio kalbų ir į Lietuvą grįžo jau užsikrėtęs bolševikinėmis idėjomis. Bet jo šeima jo pažiūroms nepritarė. Sūnus palaidūnas nutraukė santykius su tėvais ir 1921 metais grįžo atgal į Rusiją. A. Sniečkus apsigyveno Smolenske, dalyvavo ypatingos paskirties dalinių operacijose prieš maištaujančius valstiečius. Po kelerių metų Sniečkus įstojo į Maskvos Plechanovo liaudies ūkio institutą ir kartu dirbo LKP sekcijoje prie Kominterno – 1919 metais įkurtos tarptautinės komunistinės organizacijos.

1927 metais A. Sniečkus susipažino su žydų tautybės Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto pirmo kurso studente Mira Bordonaite. Ši pažintis buvo lemtinga. Nors Sniečkus apie Mirą yra pasakęs, kad „ta mergička lyg ir nieko, bet ji dviejų žodžių nepasako nesusikeikusi. Ir keikiasi kaip vežikas – negražu klausytis”, bet vis dėlto bedravimas dėl partinių reikalų išaugo į tvirtą draugystę ir M. Bordonaitė 1936 metais tapo jo žmona. Juodu siejo ir beatodairiška ištikimybė komunistų partijai. A. Siečkus tuo metu priklauso pogrindinei komunistų partijai, turėjo slapstytis, todėl santuoką teįregistravo tik penktojo dešimtmečio pabaigoje jau sovietų Lietuvoje. M. Bordonaitė pasiliko mergautine pavardę. Jiedu turėjo du vaikus – sūnų Vladą ir dukterį Mariją.

M. Bordonaitė tarpukariu buvo pogrindinio komjaunimo centro komiteto sekretorė, vėliau vadovavo sovietiniam Lietuvos radijo komitetui, o nuo 1954 metų dėstė marksizmą-leninizmą Vilniaus universitete. Sniečkų įsūnis Aleksandras Štromas Mirą Bordonaitę laikė itin tvirto charakterio.

1936 metais A. Sniečkus buvo paskirtas LKP centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. 1939 metais jis buvo suimtas ir įkalintas Kaune. Tai, ko gero, jį apsaugojo nuo mirties, nes tuo metu Sovietų Sąjungoje jau vyko Stalino represijos. Nuo savų rankos žuvo ir A. Sniečkaus globėjas Zigmas Aleksa-Angarietis.

1940 metų birželį, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, A. Sniečkus buvo paleistas iš kalėjimo ir paskirtas Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriumi. Kaip tik tuo metu prasidėjo pirmieji tautiečių trėmimai į Sibirą. 1940 metų liepos 7 dieną A. Sniečkus pasirašė „Priešvalstybinių partijų ir kito vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos” planą, pagal kurį prieš rinkimus į vadinamąjį Liaudies seimą visoje Lietuvoje buvo suimta daug žymių visuomenės veikėjų, vėliau nukankintų NKVD požemiuose. Pirmosiomis sovietų-Vokietijos karo dienomis besitraukiantys sovietai Lietuvoje nužudė daugybę nekaltų žmonių. Šiurpiausias nusikaltimas – Rainių žudynės 1941 metų birželio 26-osios naktį, kai buvo nukankinti 76 asmenys. A. Sniečkus niekada neapgailestavo dėl 1941 metų birželį prasidėjusių trėmimų ir žudynių.

Tuo metu, kai Maskvos radijas nuolat skalambijo apie „demokratiškiausią iš demokratiškiausių Stalino Konstituciją“, kai visame pasaulyje sovietų vyriausybės atstovai ir jos agentai gyrėsi kovoją „už tikrąjį žmogaus išlaisvinimą” ir „už žmonijos gerovę”, kai viso pasaulio komunistai švilpavo per dešimt metų išpopuliarintą Dunojevskio dainušką „Ja takoj drugoj strany neznaju, / Gdie tak volno dyšet čeloviek“,
visas milžiniškas kraštas buvo paverstas vienu didžiuliu kalėjimu, kuriame beveik 200 milijonų savų ir apie 100 milijonų užimtų kraštų gyventojų saujelės Kremliaus avantiūristų ir jų pakalikų paversti beteisiais
elgetomis ir utėliais, apie 20 milijonų žmonių buvo naikinami įvairiose koncentracijos stovyklose, o šimtai tūkstančių pasirinko skurdų ir mažai vilties teikiantį tremtinio gyvenimą ir tetroško tik vieno – kiek galima toliau pasprukti į vakarus nuo Sovietų Sąjungos. Tarp šių žmonių buvo ne tik tūkstančiai inteligentų, ne tik šimtai tūkstančių darbininkų ir savo žemę palikusių smulkių ūkininkų, kuriems, sprendžiant iš jų socialinės kilmės, reiktų tik džiaugtis „proletariato diktatūra”, tačiau netgi žymių komunizmo vadų ir jų pirmųjų apaštalų artimiausi giminės – jų broliai ir seserys.

Viliaus Kavaliausko asmeninio archyvo nuotrauka

Marija Sadūnaitė-Sniečkienė niekada nebuvo nei politikė, nei žymi visuomenės veikėja. Ji buvo, beje, kalbininko Kazimiero Būgos žmonos vyresnioji sesuo, visą gyvenimą ūkininkavusi Suvalkijoje. Visi jos keliai baigdavosi bažnyčioje. Bet jos sprendimas nebegrįžti buvo pagrįstas karčia patirtimi. 1940-1941 metų sovietų okupacijos metu Antanas Snieškus, jos sūnūs, pirmasis LKP generalinis sekretorius, buvo pats įtakingiausias ir reikšmingiausias visoje anuometinėje Lietuvoje žmogus. Tačiau to nepakako, kad jo vargšė motina nors senatvėje būtų palikta ramybėje. Tarp A. Sniečkaus pusbrolių (iš mamos pusės) buvo ėjusių aukštas pareigas tarpukario Lietuvos Vyriausybėje. Tremtis į Sibirą grėsė visiems šeimos nariams ir artimiesiems. 1941 metų birželio viduryje vykusių trėmimų metu į gyvulinius, spygliuotomis vielomis apkaustytus vagonus Vilkaviškio geležinkelio stotyje buvo sugrūsti Antano Sniečkaus sesuo su artimaisiais, senutės Sniečkienės įbrolis, Antano Sniečkaus tikras dėdė, ūkininkas, ir keliolika šiek tiek tolimesnių giminių. Likę kiti Sniečkai irgi jautėsi nesaugūs, iki pat sovietų-vokiečių karo nedrįso gyventi savo namuose, o antrą kartą raudoniesiems artinantis prie Lietuvos, nerizikavo laukti naujų deportacijų į Sibirą.

Pasibaisėjusi Marija Sniečkienė, Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus, tuo pačiu ir Josifo Stalino ir politbiuro patikėtinio Lietuvoje, motina, su dviem jo broliais ir trimis seserimis nuo iš Maskvos prievarta atvežtos „saulės“ 1944 metų vasarą pabėgo į Vokietiją. Vargšė senutė išsižadėjo sūnaus ir jį prakeikė. M. Sniečkienė verčiau pasirinko tremtį svetimame krašte nei šviesų komunizmo rojų, iš kurio nebėgo tik tie, kurie neturėjo jokių galimybių pabėgti.

Nacių ir fašistų diktatūros Europos žmonėms paliko šiurpių prisiminimų, tačiau to, jog motina bėgtų nuo savo visagalio sūnaus, jausdamasi nesaugi jo valdomame krašte, nebuvo nei nacistinėje Vokietijoje, nei fašistinėje Italijoje. Vienintelis senutės Sniečkienes troškimas buvo nors prieš mirtį dar kartą pamatyti savo kraštą ir būti palaidotai tarp savųjų. Bet net ir labai norėdama sugrįžti į gimtinę, nepasidavė jokiai sovietinei propagandai ir jokiems UNRRA terorams – niekas neprivertė Sniečkienės apsispręsti repatriacijai į sūnaus valdomą Lietuvą. Ji sakė: „Iki to meto, kol šitas pabaisa bus valdžioje, aš negrįšiu į Tėvynę”.

1947 metais toje pačioje Hanau DP stovykloje gyveno ir Marijos Sniečkienės sūnus su žmona ir vaikais, ir jos duktė su žentu. Dar vienas Antano Sniečkaus brolis prisiglaudė kaimyninėje DP stovykloje. Niekas iš jų nebuvo nei „smetonininkais”, nei „naciais”, nei „fašistais” – jie tik norėjo laisvės ir ramybės. Deja, jiems savo krašte neliko vietos.

Antano Sniečkaus motina, sesuo ir broliai nebuvo vieninteliai Lietuvos komunistų, vadų arba jų aukštinamų žmonių artimieji, susispietę Vokietijos DP stovyklose. Vienoje amerikiečių zonos stovykloje gyveno Lietuvos komunistų gebelsiuko Jono Šimkaus tikras brolis, kitoje – pirmojo sovietų Lietuvos švietimo liaudies komisaro Antano Venclovos brolis, o dar kitoje glaudėsi visa sovietų garbinto operos solisto Kipro Petrausko šeima – žmona, vaikai ir artimieji, V. Mickevičiaus-Kapsuko tikras brolis su šeima ir „Vilnies” redaktoriaus sesuo su šeima. Vis dėlto DP stovyklose surasti komunistų partijos generalinio sekretoriaus motiną nėra tas pats, kaip aptikti kurio nors komisaro brolį ar seserį. Tai suprasdami Vakarų žurnalistai, dažnai besilankę Hanau DP stovykloje, nepraleisdavo progos pasikalbėti su senute Marija Sniečkiene arba nors ją nusifotografuoti.

Marija Sniečkienė mirė 1948 metais Hanau DP stovykloje, Hanau ir palaidota.

A. Sniečkus netikėtai mirė 1974 metų sausio 22 dieną, atvykęs į profilaktinę reabilitaciją Druskininkų sanatorijoje „Lietuva”.

Titulinėje nuotraukoje – Antanas Sniečkus. Lietuvos ypatingasis archyvas