KEPURĖ

Jurga Lago

Mielieji, šią kepurę gavau dovanų. Ji – ne nauja ir ją prieš tai nešiojo jaunas vaikinas. Atėjo paštu ir yra man didžiausias atlyginimas už tuos ilgus rašymo metus, kai negalėjau sustoti. Taip, matyt, buvo lemta.

😅

Jurga, ilgai galvojau, kaip jums padėkoti. Pinigų dar neturiu, kad kažkuo vertingu galėčiau nustebinti. Siunčiu jums savo kepurę – ją išvaliau, kaip mokėjau. Jūsų rašymas mane sustabdė nuo skiepo. Kai buvau jau einantis į skiepyklą, dar iš jūsų pasišaipiau privačia žinute. Jūs man atsakėte tada! Nepažįstamam, įžeidinėjančiam vaikinui! Be jokio pykčio, su šypsenėlės emodžiu tik parašėte, jau neatsimenat – „kad tau padangą nuleistų ten važiuojant. Neskubėk ten, kur visada suspėsi”.

Ir mano mašina neužsivedė. Aš tada pagalvojau, kad juk tikrai suspėsiu. Turėjau daug reikalų. Ir kažkaip atidėjau. Nepasiskiepijau ir pradėjau jus sekti. Universitetas spaudė skiepytis.

Noriu jums padėkoti, nes padarėte man didelę įtaką ne tik dėl skiepų. Dėl spaudimo. Aš pamačiau, kaip galima kietai laikytis. Po skiepų ištisai serga mano mama. Siunčiu jums savo covido metų kepurę. Dabar jau viską matau kitaip. Herojai šiandien labai toli nuo raudonų kilimų ir ekranų. Bet svarbiausia, kad yra į ką atsiremti! Kad tada man atrašėt ir nepasiuntėt. Kad yra kietų kaip akmenys žmonių.

🙂

Tai va.

Būkim kieti kaip akmenys! Laisvi kaip vėjas! Ir būkime draugiški vienas kitam tais lemiamais momentais, kai vienas žodis gali pakeisti likimą! 🌸

Eimantas rašė, kad aš jos neužsidėsiu. 🙂 Tik kad turėčiau. Ne, Eimantai, ta kepurė nuo šiol yra mano mylimiausia!

Jurgos Lago nuotrauka