Sužlugdytas Vokietijos valstybės perversmas. I.

Angelė Digaitytė

Vakar paaiškėjo, jog vienas iš valstybės perversmo organizatorių – senos, kilmingos giminės atstovas – princas Heinrichas III Reussas, siekęs tapti Vokietijos regentu. Jo giminės istorija verta atskiro dėmesio.

 Kilminga didikų Reussų giminės istorija prasideda daugiau nei prieš 800 metų – jų protėvį Heinrichą iš Gleisbergo (mirė apie 1120 metus) karalius paskyrė fogtu – savo patikėtiniu – Geroje ir Weidoje. Jo anūkas Heinrichas II prisijungė dar Plaueną. 1209 metais, mirus Heinrichui II, trys jo sūnūs – Heinrichas Vyresnysis, Vidurinysis ir Jaunesnysis padalijo valdą: vienam teko Weida, kitam –  Gera, trečiam – Greicas. Taip atsirado Weidos, Geros ir Plaueno fogtų giminės linijos. Nors jie tapo paveldėtų žemių valdovais, bet ir toliau vadinosi Weidos fogtais. Tačiau 1237 metais giminė pasidalijo oficialiai. 1224 metais Heinrichas Vyresnysis mirė. Jo sūnus Heinrichas IV, pravardžiuotas Pipirų maišu, paveldėjo Weidą. Heinrichui Viduriniajam atiteko Gera ir dalis Plaueno, o Heinrichui Jaunesniajam – Greicas. 1238 metais Heinrichas Vidurinysis išsiskyrė su savo žmona, įstojo į Vokiečių ordiną ir tapo kryžiuočiu. Jo žmona užsidarė savo įkurtame Kronšvico vienuolyne. Jų turtas buvo padalintas dviems sūnums, kuriems po bevaikio dėdės Heinricho Jaunesniojo mirties atiteko ir Greicas. Nuo tada Heinrichas I Vyresnysis valdė Plaueną, Auerbachą ir Paucą, o Heinrichas I Jaunesnysis – Gerą ir Reichenfelsą.

Po to valdos buvo daug kartų paveldėtos ir dalintos.

1254 metais Geros, Greizo, Plaueno ir Weidos fogtai su Meiseno markgrafu Heinrichu Įžymiuoju sudarė sąjungą ir tapo lygiaverčiais partneriais.  

Kai 1303 metais mirė Heinrichas I, Plaueno fogtas, jo valdas paveldėjo du anūkai.  

Weidos fogtų linija išmirė 1531 metais,  Weida atiteko Saksonijos kurfiurstui. Geros fogtų  linija nutrūko 1550 metais ir Geros valdos atiteko grafui Heinrichui IV fon Plauen iš senesnės Plaueno linijos.

Iš pradžių Reussų giminei priklausė tik Greicas ir dalis žemės šiandieninėje Saksonijoje. Tik po Šmalkaldeno karo Vienos sprendimu 1560 metais jie atgavo Greico valdą. Jiems atiteko ir dalis Geros, Šleicas ir Lobensteinas. 1572 metais išnykus Meiseno ir Plaueno grafų linijai, Reussų giminė paveldėjo visą jų nuosavybę, nors kivirčai dėl grafų turto tęsėsi iki 1590-ųjų.

Lotynišką pavadinimą Ruthenus (arba vokiškai Rusze) pirmą kartą kaip pavardę pavartojo Heinrichas Jaunesnysis (dokumentuose nurodyta 1292 metų lapkričio 4-oji), Plaueno fogto Heinricho I sūnus (Henrico de Plawe dicto Ruze) – dėl ilgo gyvenimo rytiniuose rajonuose ir dėl santuokos su Maria Swihowska, kilusia iš rusėnų kunigaikščio dvaro, Galicijos kunigaikščio Swihowsky bei vienos Rusijos kunigaikštytės dukra.

Heinricho I sūnus Heinrichas II „Reuss“ vartojo kaip šeimos vardą nuo 1307 metų. Nuo to laiko Reussais vadinosi visi jo palikuonys. Weidos ir Geros fogtai, taip pat Plaueno grafai yra kilę iš vieno genealoginio kelmo, bet ne Reussai – tik Plaueno fogtai yra tiesioginiai Reusso linijos protėviai.

Nuo 1668 metų visi vyriškos lyties giminės vyrai gauna Heinricho vardą.

1564 metais įvyko Reussų giminės skilimas į Senesniąją Reussų liniją su Žemutinio Greico valda, Viduriniąją Reussų liniją su Viršutinio Greico valda ir Jaunesniąją Reussų liniją su Geros valda. Viduriniųjų Reussų linija išnyko 1616 metais, o jos valda buvo padalinta tarp kitų dviejų linijų, bet šios irgi skilo. Apie 1700 metais buvo dešimt abiejų linijų Reusso valdų. 1690 metais vietoj vienodo paveldėjimo teisės įvesta pirmagimio paveldėjimo teisė.

Senesnioji linija su Žemutinio Greico valda (1564–1768, tarp 1583–1596 metų skilusi į Žemutinio Greico I ir Žemutinio Greico II), pasidalijo į Viršutinio Greico Reussus (nuo 1625), Burgko pilies Reussus (1596–1640 ir 1668–1697), Rothenthalio Reussus (1668–1698) ir Dölau Reussus (1616–1643 ir 1694–1698).

Jaunesnioji Geros Reussų linija (1564–1802) suskilo į Šleico Reussus (nuo 1647), Saalburgo Reussus (1647–1666), Lobensteino Reussus (1647–1824), Hiršbergo Reussus (1678–1711), Ebersdorfo Reussus (1678–1848) ir dvi nesavarankiškas atšakas – Selbico Reussus (1718–1824) ir Köstrico Reussus (nuo 1693).

 Viršutinio Greico atstovas Henrikas XI su Senesniąja Viršutinio Greico Reussų linija 1768 metais susijungė į Senesniosios linijos Reussų grafystę, Šleicų Reussų atstovas Heinrichas LXII 1848 metais sujungė visas Jaunesniosios linijos šakas ir sukūrė Jaunesniosios Reussų linijos kunigaikštystę.

1815 metais vykusiame Vienos kongrese Reussų giminei atstovavo Georgas Walteris Vincentas von Wiese.

Giminė seniau išpažino evangelikų tikėjimą, o susikūrus Veimaro Respublikai priklauso Tiuringijos evangelikų-liuteronų Bažnyčiai.

Princo Heinricho III Reusso proproseneliai padarė, kaip šiais laikais sakytume, svaiginančią karjerą – iškilo iki imperatoriškųjų kunigaikščių. 1329 metais imperatorius Liudvikas Bavarietis suteikė jiems kunigaikščio titulą. 1673 metais princo Reusso protėviams suteiktas grafo titulas, o 1778 metais kai kurių giminės linijų atstovai tapo žemių valdovais – atskiroms dinastijos atšakoms priklausė dešimt grafysčių.  Vokietijos imperijos, egzistavusios nuo Vokietijos suvienijimo 1871 metais iki 1918 metų, kai sosto atsisakė imperatorius Vilhelmas II, pabaigoje 1918 metais kunigaikščiai Reussai valdė dvi mažas Vokietijos imperijos sudėtyje buvusias valstybėles – Geros Reusso ir Graico Reusso kunigaikštystes, buvusias dabartinių Bavarijos, Saksonijos ir Tiuringijos pasienio teritorijoje.

Po monarchijos žlugimo ir Vokietijos respublikos paskelbimo princas Heinrichas XXVII, priklausantis Jaunesniajai Reussų linijai ir ėjęs Reusso kunigaikštystės regento pareigas, 1918 metų lapkričio 11 dieną atsisakė sosto. Susikūrė Reusso liaudies valstybė su sostine Gera, 1920 metais sujungta su Tiuringijos federaline žeme.

Po to Reusso giminei liko 34 milijonų markių vertės turtas, pavyzdžiui, Jaunesniosios linijos Osteršteino pilis, parkas (vad. Küchengarten) Geroje, Ebersdorfo pilis, Monetų kabinetas ir ginklų kolekcija, Šleiso ir Osteršteino pilių bibliotekos, teisė naudotis Šleicerio pilimi ir 5285 hektarų miško. Senosios linijos Reusso kunigaikštystės buvęs valdovas Heinrichas XXIV išlaikė dvarą, girininkiją ir Burgko pilį su 1500 hektarų ploto valda, taip pat teisę naudotis Greico pilimi. Po Heinricho XXIV mirties 1927 metais turtą paveldėjo jo seserys.

Deja, šios imperatoriškųjų kunigaikščių linijos išnyko, liko tik viena seną istoriją turėjusios kilmingųjų Reussų atšaka, nuo Geros kunigaikščių atsiskyrusi 1692 metais – niekada valdovais nebuvusi šoninė Köstrico Reussų linija, kuriai 1806 metais taip pat buvo suteiktas kilmingas imperatoriškas titulas. Ši linija yra vienintelė išlikusi ir šiandien žinoma kaip Haus Reuss, šeimos galva yra kunigaikštis Heinrichas XIV Reusas (g. 1955), su šeima gyvenantis Žemutinėje Austrijoje esančioje Ernstbruno pilyje, šeimai priklausančioje nuo 1822 metų.

Princo Heinricho XXVII sūnus, paskutinis Jaunosios linijos (Šleico-Geros Reussų) atstovas, princas Heinrichas XLV buvo bevaikis ir niekada šeimos nesukūręs, mirė 1945 metais, sulaukęs 50 metų. Jis buvo pagrobtas sovietų armijos ir tikriausiai mirė Buchenvaldo specialiojoje stovykloje nr. 2. Heinrichas XLV 1935 metais įsisūnijo Heinrichą I (1910-1982) iš Köstrico Reussų linijos. Kai Heinrichas XLV 1962 metais buvo oficialiai paskelbtas mirusiu, Heinrichas I perėmė jo palikimą.

Iš kairės: princas Heinrichas III Reussas, prinesė Woizlawa Feodora Reuss. 2018

Prinesė Woizlawa Feodora Reuss (1918–2019, Woizlawa-Feodora Elise Marie Elisabeth Herzogin zu Mecklenburg), Henriko I našlė, atstovaujama jos antrojo sūnaus princo Henriko XIII Reusso (g. 1951), nuo 1990-ųjų pradžios bylinėjosi su Jaunesniosios linijos Reussais dėl nuosavybės grąžinimo, tvirtindama, kad paveldėjimo teisę turėjęs princas Heinrichas XLV, buvęs ir teatro mecenatu, priklausęs Nacionalsocialistinei Vokietijos darbo partijai (NSDAP), iki 1944 metų tarnavęs Vermachte, taip pat turėjęs Didžiosios Britanijos pasą, todėl jo turto nebuvo galima nusavinti. 1998 metais pagaliau buvo susitarta su Geros miestu dėl teisės grąžinti kilnojamąjį turtą – meno vertybes, dėl nekilnojamojo turto tebesibylinėjama. Kita vertus, princesė Woizlawa Feodora Reuss sutiko persikelti į Talvico pilį, kuri šeimai 2008 metais buvo pasiūlyta mainais kaip atlygis. Šeimai taip pat vėl piklauso Vaidmansheilo medžioklės pilis šalia Lobensteino kurorto Rytų Tiuringijoje. Iki suėmimo 2022 metų gruodžio 7 dieną jį valdė Henrikas XIII, šeimoje vadinamas Enrico.

Princas Heinrichas III Reussas yra diplomuotas inžinierius, vertęsis prekyba nekilnuojamuoju turtu, gyvenantis Frankfurte prie Maino. Jis yra vienas iš šešių princo Heinricho I Reusso, vadinto Harry (1910–1982), ir Woizlawos-Feodoros, gim. Meklenburgo hercogiene (1918–2019), vaikų. Keturi jo broliai taip pat vadinami Heinrichu, bet skirtingais numeriais. Per savo motiną princas Heinrichas XIII Reussas yra buvusios Nyderlandų karalienės Beatričės antros eilės pusbrolis; jų prosenelis buvo Meklenburgo didysis kunigaikštis Frydrichas Pranciškus II, kurio motina buvo paskutinio valdančio Prūsijos kunigaikščio Henriko XXVII anūkė. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Reussų šeima buvo išvaryta iš Rytų Vokietijos, todėl atsidūrė Vakarų Vokietijoje, Biudingeno pilyje. Jo tėvo sesuo ištekėjo už Isenburgo ir Biudingeno kunigaikščio Otto Friedricho (1904-1990). Dabartinis Isenburgo ir Biudingeno princas Wolfgangas Ernstas Ferdinandas Heinrichas Francas Karlas Georgas Vilhelmas, buvęs Vokietijos automobilių klubo (AvD) prezidentas, yra jo pusbrolis.

Princas Heinrichas III Reussas 1989 metais buvo vedęs iranietę, su kuria susilaukė dviejų vaikų, tačiau santuoka vėliau iširo. Tai neatitiko Reuso giminės nuostatų, todėl princas Heinrichas III Reussas atsiskyrė nuo giminės. Teoriniame titulų paveldėjime buvusių kunigaikščių šeimoje jis užimtų 17 vietą. Princas Heinrichas III Reussas šalia Vaidmansheilo medžioklės pilies turi golfo klubą.

Būtent šis princas Heinrichas XIII Reussas dabar yra Vokietijos teisėsaugos vykdomo tyrimo centre. Medžioklės pilies apylinkes ir šalia esantį miškelį šukuoja policijos pareigūnai, čia pasiruošę užtrukti – tai išduoda atvežti tualetai ir virtuvė ant ratų.

Princas Heinrichas XIII Reussas, kaip paaiškėjo po jo arešto trečiadienį, matyt, norėjo pranokti savo protėvius ir tapti visos Vokietijos karaliumi.  Heinrichas XIV dar tą pačią dieną, vos praėjus kelioms valandoms po Enrico suėmimo, suskubo atsiriboti nuo savo giminaičio – apie tai buvo paskelbta ir Vikipedijos įraše apie princą Heinrichą III Reussą.

Titulinėje nuotraukoje: princas Heinrichas III Reussas. Vikipedia.com