Vis dar aktualu: Lietuvoje – paslėptas korupcijos židinys

Jeronimas Tamkutonis

Daug kas stebisi, kodėl Lietuva po septyniolikos nepriklausomybės metų klampoja korupcijos liūne – jis siekia ne tik paprastus valdininkus, švietimo sistemą, teismus ir šeimą, bet net pačią Prezidentūros tarnybą. Neseniai paskelbti „Freedom House” tyrimai Lietuvą įvardija kaip labiausiai korumpuotą šalį tarp Baltijos valstybių. Politinių partijų programos, vyriausybių ir Seimo pastangos kovoti su korupcija be pasakytų ir parašytų žodžių jau kelioliką metų neatneša jokių rezultatų.

Stebėtina, kad besiaiškinant korupcijos šaknis mažai kas atkreipia dėmesį į svarbiausią krašto insitituciją – Seimą, leidžiantį įstatymus (piliečių elgesio taisykles), o dar mažiau į Seimo rinkimų įstatymus. O čia ir glūdi paslėptas, įstatymais įtvirtintas korupcijos židinys, kuris stebuklingai atsinaujina kas ketveri metai pervykstančius Seimo rinkimus.

Pažvelkime iš arčiau į Seimo rinkimų nuostatas, pagal kurias yra išrenkamas Seimas. Iš teorinės pusės viskas atrodo tvarkinga, gražu ir demokratiška – 71 Seimo narys yra išrenkamas tiesiogiai, o likusieji 70 narių yra paskiriami politinių partijų pagal jų gautų balsų proporciją. Deja, per visus Nepriklausomybės metus praktika parodė, kad egzistuojanti dabartinė Seimo rinkimų tvarka yra palanki vien turtingiesiems aferistams.

Prieš rinkimus politinės partijos sten giasi sukaupti kuo didesnį kapitalą kovoje už savo būvį- ateinančiusrinkimus. Čia per netiesioginius šaltinius painiojasi net suinteresuotų užsienio valstybių pinigai. Tačiau paprastesnis, visoms partijoms prieinamas būdas yra pardavinėti pirmąsias vietas savo rinkimų sąrašuose, nors ir po 20,000 litų. Tokiu būdu pusė Lietuvos Seimo narių nėra tiesiogiai piliečių balsais išrinkti, o nusipirkę pirmąsias vietas partijų sąrašuose. Aišku, tokie Seimo nariai, nusipirkę savo pinigais mandatus ketveriems metams, be oficialių kalbų, mažai rūpinasi Seimo nario pareigomis.

Tapus Seimo nariu užsitikrinama kriminalinė neliečiamybė (Juozo Olekos atvejis) ir proga pakeliauti po užsienius už piliečių pinigus. Toks Seimo narys nejaučia jokios atsakomybės eiliniams piliečiams, kurie iš tikrųjų už jį nebalsavo, nei Lietuvai, o tik savo partijos vadovams, per kuriuos jis pateko į Seimą. Toks aferistas, patekęs j išrinktųjų klubą, jaučiasi kaip inkstas taukuose – įgytas prestižas ir pagarba, o piliečių ir valstybės reikalai — tai tegu kiti tuo rūpinasi! Blogiausia, kad tokie aferistai savo elgesiu užkrečia kitus Seimo narius, nes blogą elgesį visuomet yra lengviau pamėgdžioti negu gerą.

Lietuviška patarlė sako – kaip pasiklosi, taip išsmiegosi. Gal kitoms valstybėms tokia rinkimų sistema pritinka, bet Lietuvai, bent šiuo metu, tikrai ne. Įstatymais įtvirtinto korupcijos židinio pašalinimas yra iššūkis visai Lietuvos visuomenei, t.y. nutraukti korupcijos pančius, kurie paraližuoja jos dabartinį vystymąsi ir jos ateitį. Kol Lietuvos žmonės nepabus ir nesupras, kad dabartinis Seimo rinkimų įstatymas teikia pirmenybę aferistams ir taip žlugdo jų pačių gerovę ir ateitį, tol Lietuva yra pasmerkta aferistų malonei ir nepriartės prie Vakarų Europos lygio.

Dabartinė Seimo rinkimų sistema Lietuvos Seimą veda į panašią padėtį, kurioje buvo atsidūrę Lietuvos-Lenkijos bajorų seimai: ten bajorai nesirūpino nei valstybės, nei jos piliečių reikalais, o tik savo asmenine nauda.

„Draugas” (Chicago)

Perspausdino „Mūsų pastogė“ / Australijos lietuvių laikraštis, 2007.10.31 Nr. 42-43 (3062-3063)

Luko Balandžio nuotrauka