Kryžkelė

Dažnai žmonės sako, kad vat, jeigu aš būčiau apgaule, spaudimu, prievarta paskiepytas, tai… Tai eičiau su šakėmis prie Seimo. Tai reikalaučiau tyrimų ir atsakymų. Tai man jau tikrai turėtų atsakyti į visus „KODĖL“. Kodėl žmonės krenta kaip rudens lapai nuo staigios mirties sindromo? Kodėl netikėtai sustoja širdis? Kodėl padaugėjo vėžinių susirgimų? Kodėl krenta atsparumas infekcijoms? Kodėl kaltieji vis dar laisvėje?

Bet… bet gyvenimo keliai turi savo vingius, kuriais mes pasukame pabūgę eiti tiesiai – tiesos link. Vienas tų posūkių – Netikėjimas. Kryžkelėje, kur stovi akmuo su užrašu „Eisi tiesiai – sužinosi kaip skaudžiai, niekingai, šlykščiai Tave apgavo“, dažnas pasuks Netikėjimo keliu. Čia jokios šokiruojančios perteklinių mirčių statistikos, nei augančios vėžinių susirgimo statistikos, nei duomenų apie žmogaus imuniteto sąsajas su visuotiniu imunitetu. Čia tik viltingas tikėjimas Mokslu ir jo šv. sakramentu Pasaulinio masto bendruoju gėriu. Čia tunelio gale – būsteris, o jeigu nesušvis šviesa, dar vienas būsteris ir dar… Ir taip iki šviesos tunelio gale. Čia tu visada tiki, kad šviesa tunelio gale yra, nors jos ir nematai.

Ir nebūk toks tikras, kad nepasuktum Netikėjimo keliu. Aš turbūt nebūčiau išgyvenęs, jeigu nebūčiau pasukęs tuo keliu, kai… Net negaliu to parašyti, nes už Netikėjimo posūkio to tarsi nebuvo.

Aš iki šiol vedybų metinėms užsakau staliuką tame pačiame restoranėlyje kitame pasaulio gale. Man patinka sėdėti, žiūrėti pro langą į praeivius, galvoti, kad Ji vėluoja… Ji mėgdavo vėluoti, o atėjusi pasakyti „Oi, gerai, kad nevėluoju“. Nusišypsodavo taip nuoširdžiai, kad visi būtų patikėję Jos nevėlavimu. Ir aš patikėdavau. Mintys nuklysta į prisiminimus ir atrodo, kad vakarieniaujam dviese. Aš iki šiol Jos gimtadieniui perku Jos mylimas baltas lelijas, o vakarais dažnai skaitau garsiai, nes Jai patikdavo taip užmigti.

E. A. K.