Rojus dar nėra visai prarastas…

Kai Adomas ir Ieva išėjo iš Rojaus, Adomas sugriuvo uolos pavėsy, užmigo išvargęs. O Ieva negalėjo miegoti. Ir ji žiūrėjo į Rojaus pusę, ir matė, kaip visas Rojus suskilo į nesuskaitomą aibę fragmentų, gabaliukų. Ir jie krito, jie lijo į miegančio Adomo ir Ievos širdį, maži, nedideli Rojaus fragmentai…

A, sėdžiu dabar, vėlai šią naktį, ir galvoju, kas yra tikrai svarbu, šiandieną ar bet kada. A, tai tie Rojaus gabaliukai, tie nedideli fragmentai, tiktai jie yra svarbu. Ir tik mes, priklauso visai nuo mūsų, tiktai mes galim apsaugot ir išlaikyt tuos Rojaus gabaliukus ir augint juos, ir puoselėt, kad jie augtų ir žydėtų. Ne, ne, Rojus dar nėra visai prarastas: jis yra mūsų širdyse…

Taip, mes buvom išvaryti ar išsivarėme patys save iš Rojaus. Bet Rojaus sugrįžimas lygiai vėl priklauso nuo mūsų. Bet kai aš sakau, kad viskas priklauso nuo mūsų, aš nenoriu sakyt, kad mes esame visatos centras, ne. Mes atsakomingi tik už tuos Rojaus gabalėlius, kurie dar yra mumyse!..

Mano gyvenimas yra šakotas, chaotiškas ir be plano. Visi planuotojai nuvedė pasaulį labai blogais keliais. Turiu pasakyti, kad aš nepasitikiu planuotojais. Žmonija, Lietuva, lietuviai turėtų pasitikėti daugiau savo intuicija, sveiku protu ir daug mažiau valdžia ar valdžiom. Kiekvienas žmogus giliai savo viduje žino, kas yra tikrai gera ir tikra, – atsimenate tą lietų, tą Rojaus lietų, kai Rojaus fragmentai lijo į mūsų sielas?

Jonas Mekas. Laiškai iš Niekur, 1997