Vaikystės Kūčios

Linas Karpavičius

Tai buvo, be abejo, įsimintina diena. Nors sovietmečiu gruodžio 24-oji būdavo darbo diena, jei neišpuldavo savaitgalis, bet tėvai kažkaip susiorganizuodavo baigti darbus anksčiau. Ir namus apimdavo šventinės ruošos šurmulys. Geroji namų dvasia ir didžioji įkvėpėja būdavo mama.

Mama skirstė darbus ir pati apsiimdavo didžiausią krūvį. Mano darbas buvo ruošti aguonpienį. Darbas reikalavo didelės kantrybės. Kočėlu trindavau aguonas puode, sukdamas kočėlą ratu pagal puodo sieneles. Dar ir dabar nežinau, kada procesas turi baigtis. Tai nustatydavo mama, paragaudama mano trintų aguonų.

Dvylika valgių ant stalo – būtinas stalo atributas. Darydavome sąrašą visi, o vaikų darbas buvo sekti, kad ant stalo būtų būtent tiek valgių. Mamos daryta kaimiška silkė su svogūnais – dar ir dabar man būtinas kūčių valgis. Specialiai tam visada turiu nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus. Gamindamas šį patiekalą visada mintimis būnu su mama.

Tėtis iš daržinės parnešdavo kvapnaus šieno. Mama ištraukdavo baltą, švarią staltiesę, stalo centre stovėdavo kryželis su Nukryžiuotuoju.

Kūčių vakarienė buvo tas retas atvejis, kai visa šeima susėsdavome kartu aplink stalą. Mes gyvenome kaime, ūkiškai, darbai vijo darbus ir dažnai valgydavome atskirai – pripuolamai. Todėl Kūčios mano atmintyje išlaikė sakralinę aurą, kai susėda prie stalo visa šeima.

Uždegdavome šventintą žvakę, sukalbėdavome „Tėve mūsų“, pabučiuodavome Nukryžiuotąjį, šeimos galva, tėtis, paimdavo į rankas plotkelę ir duodavo visiems laužti. Vienas Kūčias tėtis praleido ligoninėje, todėl tą vakarą plotkelės dalinimo pareiga atiteko man, kaip vyriausiam vyrui po tėčio.

Šiandien, pasitikdamas artėjantį stebuklą, vėl esu mintimis su savo artimaisiais. Be abejo ir su tais, kurių prie stalo jau nebus. Suprantama, kad būtinai darysiu nors vieną valgį, kurį paskirsiu mamai.

Su šventėmis visus, būkite kartu. Ir tegul jūsų niekas neišskiria.

Autoriaus nuotrauka